Jubiliejinę sukaktį papuošė poezijos posmais

Laima VABALIENĖ

„Poezija man – sielos versmė, / Nuostabiausiojo paukščio giesmė, / Ji nuskrieja per pievas, šilojus, / Apsvaigina lakštingalom gojus“, – taip savo kūrybą yra apibūdinusi neseniai gražią amžiaus sukaktį minėjusi paežerietė Vida Vosylienė.

Kitaip turbūt ir negalėjo būti: kai poezijos kibirkštėlė širdyje rusena nuo mokyklos suolo, per gimtadienį eilėraščiams privalu skambėti. Tuo ir pasirūpino Paežerių filialo bibliotekininkė Irena Valinskienė, surengusi literatūrinę popietę „Į širdį iš širdies“ ir į jubiliatės nueitą kelią pakvietusi pažvelgti per jos kūrybos prizmę.

V. Vosylienė per savo netrumpą gyvenimą tų širdies tiltų nutiesė be galo daug. Mokytoja, visuomenininkė, literatė, aktyvi bendruomenės narė, nuoširdi kaimynė ir draugė… Visur ir visada su šypsena, su užsidegimu, su noru padėti ir prisidėti, darbšti, pareiginga… Ne dailininko teptukas, o eilėraščiai iš jos knygos „Byra sidabro lašai“, buvusių kolegių, mokinių, bičiulių, plunksnos brolių pasidalytos bendrystės akimirkos tapė būtent tokį popietės kaltininkės portretą.

„Paežerių Salomėja Nėris“, „Mūsų kaimo žiburėlis“, „Mūsų šviesulys“… Šiuos ir panašius epitetus tarsi apibendrino Paežerių kaimo bendruomenės pirmininkė Vida Kilnienė, įteikdama V. Vosylienei padėką už Paežerių vardo garsinimą.

Paežeriuose moteris gyvena nuo 1956-ųjų, kai baigusi Marijampolės pedagoginę mokyklą atvažiavo į Vinco Kudirkos gimtinę dirbti mokytoja. Čia pasistatė namus, išaugino dukras, parašė gražiausius savo eilėraščius. Neseniai išleistoje monografijoje „Pilviškiai“ buvusi pedagogė išsamiai aprašė Paežerių mokyklą ir ilgus darbo metus joje.

Mokykloje ji ir dabar dažna viešnia, kviečiama į renginius, per šventes prašoma paskaityti savo kūrybos. Vidos namų, kurie yra tik per kelią nuo mokyklos, durys visuomet buvo atviros visiems: pasisemti optimizmo, pasitarti ar tiesiog pasikalbėti neretai čia užbėga ir buvę, ir dabartiniai pedagogai, bendruomenės žmonės.

V. Vosylienė sako, kad poezijai labiau atsidėjo išėjusi į užtarnautą poilsį. Tapo rajono literatų klubo „Seklyčia“ nare, įstojo į Kaimo rašytojų sąjungą. Kūrėja nepraleido nė vieno Mažojo poezijos pavasario, pačios išraiškingai skaitomi eilėraščiai dažnai skamba rajono ir respublikiniuose literatūriniuose renginiuose. Vidos posmai – lyriški, juose daug šviesos, meilės. Meilės šalia esantiems žmonėms, gamtai, savo kaimui, Lietuvai, jos istorijai… Tiesiog – gyvenimui.

Bibliotekininkė I. Valinskienė džiaugėsi, kad popietė „Į širdį iš širdies“ – pirmasis renginys naujose Paežerių bibliotekos erdvėse, ir radosi daugiau vietos V. Vosylienės kūrybinį kelią liudijančiai parodai paruošti. „Tiek eksponatų nesu turėjusi“, – sakė bibliotekininkė, kviesdama visus apžiūrėti leidinius (o tokių yra per 60), kuriuose spausdinta Vidos kūryba, už poeziją gautus prizus, padėkas, nominacijų žymenis. „Per tiek metų su poezija daug apkeliavau, daug gražių akimirkų patyriau, puikių žmonių pažinau, nuoširdžių draugų įsigijau“, – žvelgdama į kalną gėlių ir dėkodama gausiam popietės dalyvių būriui šypsojosi V. Vosylienė.

Pasak „Seklyčios“ klubo narės Jovitos Grakavinienės, nėra V. Vosylienės gyvenime išbarstytų naktinių žvaigždžių. Tos žvaigždės spindi žmonių, kuriems ji save skyrė, širdyse. Tai – bendravimo dovana, kuria taip gera su visais dalytis.

Vida VOSYLIENĖ

Pabūsime drauge

Ateik, kai aš viena,

aplink tylu, tyla

net spengia ausyse,

prisiminsime tada,

kai buvom dviese,

meilė spurdėjo širdyse…

O metai skrido su vėju,

mes, rodos, neskubėjom,

kasdieną sukomės rate.

Nepajutom – ruduo atėjo.

Pabalo smilkiniai,

pasibaigė keliai,

kur kartu ėjom.

Sustojom kelyje,

nerimas širdyje…

O metai ėjo ir skubėjo.

Ateik, pabūsime drauge

užburtam voverės rate…

Mūsų metai

Gal sulaikysi

skriejančius metus,

Jei neša žirgas

juos eiklus!

Šuoliuoja jie

kartu su vėju,

linksmybių, rūpesčių

prisėję…

Lekia kvatodami

laukais, miškais,

barstydami darbais –

šviesiais, tamsiais,

tauriais, gražiais.

Beria į plaukus šarmą,

keliauji kaip į kalną,

nežinai, kas toliau bus…

Ruduo jau barsto

gelstančius lapus.

Vis tiek gyvenimas

gražus ir nuostabus…

Neišduok

Neišduok širdies,

Pasakyk, ar galiu dar tikėti,

Ar mūs meilės karšti pažadai

Pasiliks nelytėti?

Ar keliai dar suves

Į bendrą gyvenimo tiltą?

O gal laikas eiklus

Tušuos ir nutildys?

Neišduok…

Liepsnojantys karoliai

Moja iš tolo šermukšnių kekės,

Liepsnojantys karoliai lapijoj slepias.

Tyliai glamonėja ryto spindulys,

Rudenio vėjas atskridęs paklys.

Dega šermukšniai sugavę vėją,

Vaitoja, pukši lapų sėjėjas.

Lapus nuplėšė, o kekės juokias –

Vėjau, klajūne, karoliais puoškis.