Pirmąją savo eilėraščių knygą Biruta Pėveraitytė išleido 2005 metais. Tada padarė pertrauką, o paskui leidiniai tiesiog birte pabiro. Kasmet po vieną, kartais ir po du. Šiuos metus lydintis rinkinys „Briliantinės tiesos ekstazėje“ – jau keturioliktas.
Jame ir nauji posmai, ir ankstesnių metų kūryba. Prie kai kurių tekstų randame pavardes kompozitorių, kurie juos pavertė skambiomis dainomis, kai kurie posmai dedikuoti gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms. „Pindama vainikus iš raidžių mūsų Žemės dosniosios didybei“ autorė lieka ištikima misijai savo kūryba teigti, kad visiems gyventi reikia teisingai.
Mano kelias
Mano kelias
Krištolinių rasų.
Mano kelias
Išpintas svajų.
Mano kelias
Tiesos ašmeny,
Mano kelias
Širdžių apsupty.
Vis į kalną, į kalną kopiu,
O tenai man labai patrauklu.
Tarp tyriausių, dvasingų pušų
Grynint sielą visus Jus kviečiu.
Ko trokštu
Vėl kraitelę mano norų
Lig dangaus nieks nepakyli,
Nepaklausia, kodėl trokštu
Aš svajonę pasivyti…
Artinasi vėlei pūgos –
Žiedlapiais pasidabinsiu,
Atsiklausus žalios rūtos,
Rūtele pasivadinsiu.
Amžinąja lietuvybe
Pasipuošusi kas rytą,
Nešiu vėliavą tėvynės,
Gimtą žemę apkabinsiu.
Išgirskim žemę
Duokite ramybę.
Aš pasėtą grūdą
Laistau, kviečiu saulę,
Aušroje myliu.
Dienos užrakintos,
Naktys paslaptingos…
Grūdą auginu,
Jėgą brandinu.
Jaučiu želmenėlį,
Balkšvą, mažutėlį –
Skverbiasi į saulę
Meilės pasitikt.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.