Lietuvos medicina turi puikią ateitį

Į redakciją paskambinusi Šiaudiniškių kaimo (Kybartų sen.) gyventoja Irena Senkuvienė norėjo pasidalyti savo įžvalgomis apie rajono medikus. Moteris sakė, kad tenka matyti ir girdėti nemažai įvairių komentarų, kartais labai piktų, tačiau jai pačiai teko dalyvauti dvejopoje situacijoje.

– Atsitiktinai buvau liudininkė, kai ligoninės Priėmimo-skubiosios pagalbos skyrius nepriėmė jaunuolio, nukentėjusio per neramumus, kilusius dėl migrantų perkėlimo Rūdninkuose. Tiesa, vaikinas neprisistatė, kad yra Viešojo saugumo tarnybos pareigūnas, buvo sportiškai apsirengęs. Gavusiam smūgį lazda į galvą jam medicininė pagalba buvo suteikta tarnybos vietoje, tačiau grįžęs namo vaikinas pasijuto blogai, tad šeštadienį kreipėsi į gimtojo krašto medikus. Visgi iš jų vaikinas išgirdo, kad nekraujuoja, tad skubioji pagalba nereikalinga – nenumirs iki pirmadienio, tad turi kreiptis į savo šeimos gydytoją, – pasakojo I. Senkuvienė.

Moteris tvirtino, kad tuomet stebėdama situaciją ji pasigedo paprasčiausio žmogiškumo. Nors galbūt jaunuolis kiek pasikarščiavo kalbėdamas su medikais, visgi pagalba jam buvo būtina. Tą patį vakarą kreipęsis į Marijampolės ligoninę skubiąją pagalbą jis gavo. Ir tyrimai parodė, kad jos tikrai reikėjo.

Todėl kai pati paslydusi savaitgalį susižalojo ranką, Irena neskubėjo į ligoninę – manė palauksianti pirmadienio, gal skausmas liausis. Tačiau sekmadienį skausmas taip paūmėjo, kad moteris nebegalėjo kentėti.

– Paprašiau vyro, kad mane nuvežtų į Vilkaviškio ligoninę, bet jis suabejojo, ar verta. Sakė, kas tave, pensininkę, žiūrės, bet visgi nuvežė, – prisiminė I. Senkuvienė.

Tąkart su medikais susidūrusi moteris negalėjo patikėti, kaip rūpestingai buvo priimta ir apžiūrėta.

– Buvau nustebinta, kaip nuoširdžiai dirbo Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriaus medikai – manimi rūpinosi, iškart atliko rentgeno tyrimus, nustatė stipinkaulio kaklelio lūžį, sugipsavo ranką, nusiuntė neurologo konsultacijos. Tą sekmadienį pagalbos skyriuje laukė daug pacientų, bet jauni medikai visur skubėjo bėgte. Buvo miela žiūrėti, kaip jie dirba, – net skausmą pamiršau. Likau susižavėjusi mane gydžiusio chirurgo Vaidoto Boguševičiaus rūpestingumu ir atjauta, – kalbėjo šiaudiniškietė Irena. – Matydama jauną žmogų, taip kruopščiai atliekantį savo darbą, taip jį mylintį ir nuoširdžiai besirūpinantį ligoniu, supranti, kad Lietuvos medicina tikrai turi puikią ateitį.

Moteris svarstė, kaip gali skirtis medikų požiūris į darbą ir pacientą, kiek daug priklauso nuo elementaraus žmogiškumo. Anot jos, labiausiai nepavyksta tiems pacientams, kurie susiduria su arogantiškais, pasipūtusiais ir „nepakeičiamais“ save laikančiais medikais.

Irena kalbėjo, kad visai nesvarbu, kokio rango ar karjeros aukštumų esi pasiekęs gyvenime, svarbiausia būti geru žmogumi. Jei esi susirūpinęs, namuose slegia problemos, darbe jas turi pamiršti.

– Ilgai svarsčiau, ar verta skambinti į redakciją. Tačiau tikrai negalėjau nepagirti jaunų tądien manimi ir kitais pacientais besirūpinusių medikų, taip atsidavusių savo profesijai. Tokio nuoširdumo, dėmesingumo dar niekada nesu patyrusi. Smagu, kad Hipokrato priesaiką davę žmonės tikrai jos laikosi, – kalbėjo I. Senkuvienė.