Kaip sekasi Marijampolės automobilių prekybininkams?

Turbūt niekam nėra paslaptis, kad Marijampolė – automobilių perpardavinėtojų meka. Čia įsigyti automobilių atvažiuoja ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai. Nors paklausa mašinų pardavėjai Marijampolėje ir nesiskundžia, vis dėlto susirūpinimą jiems kelia didelis mašinų deficitas, o ir pirkėjai, pasak jų, ieško jau neegzistuojančių automobilių.

Pirkėjų įpročiai nesikeičia

Automobilių turguje sutiktas Gediminas pasakojo, jog į Marijampolę atvyko transporto priemonės sūnui, tačiau atviravo, kad dėmesio vertą mašiną surasti sekasi sunkiai.

– Sūnus neseniai pradėjo studijuoti, todėl ieškau jam automobilio, kad turėtų su kuo Kaune į studijas važinėti. Iš tiesų ne pirmame turguje jau esu, bet nieko gero nerandu. Man svarbiausia, kad automobilis būtų patikimas, dyzelinis ir su mechanine pavarų dėže. Su automatine važiuoti yra patogiau, bet resursai riboti. Ieškau „Audi A4“, „Volkswagen Golf“ arba „Passat“ modelių automobilių – tokių, kad jeigu kas nutiktų, detalių būtų nesunku surasti, – pasakojo Gediminas.

Pasak mašinų perpardavinėtojo Vytauto, būtent šių markių automobiliai tarp pirkėjų Marijampolėje yra populiariausi.

– Daugiausiai ir perka „Volkswagen“ bei „Audi“ markių automobilius apie 10 metų senumo. Tokių automobilių kainos – iki 4–5 tūkstančių eurų, – sakė Vytautas.

Kitas pakalbintas pardavėjas, Andrius, teigė, jog kol kas transporto priemonių kainos Lietuvoje yra pačios mažiausios visoje Europoje.

– Vertinant Europos mastu, mašinos Lietuvoje kol kas yra pačios pigiausios. Kitur tokių kainų nėra. Lietuviai patys pirmieji dešimtajame dešimtmetyje nuvažiavo į Vokietiją, tad ir kainos tokios yra tik dėl mūsų tautiečių įdirbio, – kalbėjo prekeivis.

Kad kainos tikrai mažos, sakė ir iš Ukrainos į Marijampolę užsidirbti atvažiavęs Sergejus.

– Už vieno automobilio kainą Ukrainoje pas jus galiu nusipirkti tris mašinas. Čia pačios geriausios kainos visoje Europoje, bet labai trūksta mašinų, pasirinkimas nedidelis. Dvi savaites esu Marijampolėje, bet automobilio vis dar neradau, – skundėsi ukrainietis.

Paklausa viršija pasiūlą

Sergejus pridūrė, kad dėl mašinų neretai tenka kovoti su kitais pirkėjais.

– Konkurencija – labai didelė problema. Pavyzdžiui, prie vienos mašinos stovi 5–10 žmonių ir vyksta aukcionas, kuris pirkėjas pasiūlys daugiau pinigų. Prieš dvejus metus į šią aikštelę bent dvidešimt sunkvežimių per dieną atvažiuodavo. Dabar – vos du. Patys suprantate, kas čia darosi, – apie pasikeitusią situaciją pasakojo ukrainietis.

Dėl automobilių deficito Sergejui pritarė ir Andrius.

– Mašinų – didelis deficitas, o paklausa – labai didelė visoje Europoje. Tokią tendenciją pastebėjome dar šį pavasarį. Pavyzdžiui, šiandien prikrautas sunkvežimis grįžo iš užsienio, o jau tik viena mašina neparduota likusi. Visi išsidalijome. Nei Vokietijoje, nei Olandijoje – visoje Europoje automobilių nėra. Tik per senas pažintis ką nors dar vis pavyksta parsivežti. Dėl to galiu drąsiai pasakyti, kad mašinos ateityje tik brangs, – sakė prekeivis.

Kad paklausa viršija pasiūlą, teigė pastebėjęs ir Povilas.

– Dabar visos mašinos yra labai perkamos, skiriasi tik pirkėjų įpročiai. Lietuviams ir lenkams svarbu, kad rida būtų nedidelė, atvykusiesiems iš Ukrainos, Donecko, Luhansko svarbiausia, kad mašina būtų kuo pigesnė. Žmonės dabar nori atsinaujinti, tik labai trūksta automobilių, ypač naujesnių, – kalbėjo jis.

Ieško pigių ir su maža rida

Paklaustas apie pirkėjų įpročius, Andrius teigė, jog klientui svarbiausia maža rida, bet perpardavinėtojų teiginį „iki bažnyčios ir atgal“ jau reikėtų pamiršti – tokių automobilių seniai nebėra.

– Aikštelėje turiu apie trisdešimt įvairiausių metų mašinų, bet pirkėjas linkęs ieškoti tik pigių ir su maža rida – tokių, kokių jau seniai nebėra. Ne tie laikai. Užsienyje žmonės per dvejus metus nuvažiuoja po 300 tūkstančių kilometrų. Reikia pamiršti iliuzijas, kad su mašina žmonės tik į bažnyčią važiuoja. Turiu 2014 metais pagamintą automobilį, jis jau 600 tūkstančių kilometrų nuvažiavęs. Mašinų, kurių pagaminimo data nuo 1989 iki 1995 metų, rida dar gali būti nedidelė, nes žmonės tada iš tiesų važiavo tik į bažnyčią. Dabar būna, kad ir sumuštinio nusipirkti važiuoja 200 kilometrų. O kai kurie gyvenantieji Marijampolėje važiuoja į Kauną atsigerti kavos. Pasikeitė laikai, – sakė perpardavinėtojas Andrius.

Andrius taip pat pastebėjo, kad dėl naujų mokesčių automobilių su dyzeliniais varikliais paklausa nesumažėjo.

– Dyzelinu varomų mašinų mokesčiai klientų neišgąsdino, perka ir tokius automobilius. Žmonės supranta, kad šie mokesčiai yra neadekvatūs, – kalbėjo prekiautojas.

Su šiuo teiginiu nesutiko Povilas. Pasak jo, pirkimo tendencijos vis dėlto keičiasi. Įsigyti aplinkai labiau draugišką automobilį pirkėjams darosi vis svarbiau, tiesa, ne tik dėl taršos mokesčio.

– Lietuviai dabar pradeda ieškoti ir elektromobilių, hibridinių automobilių, kad mokesčiai mažesni būtų, dažniau perka benzinines mašinas. Žmonės ir į taršą žiūri sveiku protu, nėra tokio požiūrio, kad nesvarbu, kas bus rytoj, – pastebėjo Povilas.

Nerimauja dėl SDK kodų

Nors automobilių paklausa pardavėjai ir nesiskundžia, vis dėlto didelį susirūpinimą jiems kelia transporto priemonės savininko deklaravimo kodas (SDK).

– Tegul valstybė galvoja, ką daro, kokius sprendimus priima. Kodo idėja lyg ir gera, bet nereikėjo viską taip greitai daryti. Yra daugiau būdų sutvarkyti nelegalią prekybą, – sakė Andrius.

Jam antrino ir Povilas, sakydamas, kad labiausiai reikalus gadina „Regitros“ situacija dėl SDK kodų. Žmonės laukia paromis, o užsiregistruoti vis tiek nepavyksta.

Pardavėjas Vytautas sakė, kad tokia situacija nepatenkinti ne tik mašinų prekeiviai – susirūpinę ir klientai.

– Ne tik mes, „perekūpai“, esame šia sistema pasipiktinę, bet ir pirkėjai, nes jie, nusipirkę mašiną, negali jos iškart užregistruoti. Dėl pačių kodų niekas nepyksta, bet nepatogumas dėl sudėtingo ir ilgai užtrunkančio kodų išdavimo proceso tikrai yra didelis, – teigė vyriškis.

Kristijonas BRUSOKAS

(„Suvalkietis“)