Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi pagerbti aštuoni vilkaviškiečiai

Kiekvieną rugsėjį minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną pagerbiami jų gelbėtojai. Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jad Vašem institutas Jeruzalėje apdovanoja Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai „Išgelbėję vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį!“.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2021 m. rugsėjo 10 d. dekretu Nr. 1K-726 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo trisdešimt septynis asmenis, tarp jų – net aštuoni žydų gelbėtojai iš Vilkaviškio rajono.

Slėpė šieno šalinėje ir po arklio ėdžiomis

Kiekviena gelbėjimo istorija unikali ir kupina pasiaukojimo bei didvyriškumo. Pagramdų kaimo gyventojai Petras ir Ona Karužai priglaudė egzekucijos išvengusius brolius Maušą ir Mejerį Kopus. Rizikuodami savo ir vaikų – dukters Genovaitės (g. 1935 m.) ir sūnaus Zeto (g. 1942 m.) – gyvybėmis slėpė brolius visą nacistinės okupacijos laikotarpį. Po pusantrų metų slapstymosi vienas jų mirė nuo tuberkuliozės. Nelaimėlio brolis gelbėtojui Petrui Karužai pasiūlė mirusįjį nuvežti kuo toliau nuo namų. Paliktą prie kelio negyvą žmogų vietiniai gyventojai palaidojo Stirniškių kaime, pamiškyje. Menamą Mejerio Kopo palaidojimo vietą prieš keletą metų šio rašinio autoriui parodė viena kaimo senbuvė.

Gaono žydų muziejuje yra saugomi Karužų vaikų liudijimai. Sūnus Zetas Karuža: „Tėvai apsisprendė padėti broliams Kopams, paslėpė juos kluone, kuris buvo medinis, 30 metrų ilgio, todėl broliai po jį laisvai vaikščiodavo, tačiau į kiemą neišeidavo. Tėvai buvo įrengę dvi slėptuves – šieno šalinėje, kurioje broliai miegodavo, ir po arklio ėdžiomis. Maistą mama iš gyvenamo namo į kluoną nešdavo kibire – jį įdėdavo į dugną, o ant viršaus pridėdavo bulvių ar ko nors kito, kad nesukeltų įtarimų.“

Iš dukros Genovaitės Karužaitės-Girdauskienės laiško muziejui: „Mauša Kopas, rusų armijai išvadavus nuo vokiečių, išvyko į Kauną, vedė žydų tautybės moterį. Pas tėvus dažnai lankydavosi, buvo labai dėkingas. Po kurio laiko išvyko į Izraelį, turėjo du sūnus, rašydavo tėvams laiškus, sveikinimus. Kiekvienais metais prieš žydų Velykas siųsdavo mums po siuntinį macų.“

Tėvams Onai ir Petrui Karužams skirtus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimus Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ceremonijoje rugsėjo 14-ąją įteikė sūnui Zetui Karužai, kurį lydėjo dukros Jūratė Janušaitienė ir Rasa Gudaitienė su vyru Gintautu.

Lazario Lapiduso slapstymosi istorija

Nuo sušaudymo išsigelbėjusį Lazarį Lapidusą globojo ir gelbėjo kelios šeimos ne tik Vilkaviškyje, bet ir aplinkiniuose kaimuose.

Vilkaviškietis Jonas Svobonas beviltiškoje padėtyje atsidūrusį gerą jo pažįstamą Lazarį padedant kunigui Jonui Kardauskui pakrikštijo ir parūpino dokumentus Jono Lapinsko pavarde. Slėpė ūkiniame pastate, šiene. Svobonų sūnus Zenonas prisiminimuose rašė, kaip jo mama eidavo šerti gyvulių ir nešdavosi du kibirus: viename būdavo pašarai, kitame – maistas. Vaikams apie tai nebuvo galima nei kalbėti, nei klausinėti.

Iškilus pavojui L. Lapidusą slėpė ūkininkas Andrius Gavėnas iš Juozūniškės kaimo netoli Pilviškių. Šis taurus žmogus globojo ir daugiau žydų, kuriuos pas jį atlydėjo skulptoriaus Petro Rimšos brolis knygnešys Juozas Rimša.

Palikęs Andriaus Gavėno slėptuvę, Lazaris atėjo į Mažųjų Būdežerių kaimą pas Juozą ir Mariją Vaičiulius. J. Vaičiulis buvo batsiuvys ir gerai pažinojo batų pardavėjų Lapidusų šeimą.

Iškilus pavojui Vaičiulių šeimoje, kunigas J. Kardauskas surado naujus globėjus Mariją ir Antaną Česnavičius, gyvenusius didelėje sodyboje Vokiškėlių kaime. Nors turėjo tris mažus vaikus, A. Česnavičius parsivežė Lazarį, paslėptą šiauduose, į savo ūkį.

Karo pabaigoje jų keliai išsiskyrė. L. Lapidusas, pasitraukęs į Vokietiją, išvyko į Kanadą, o A. Česnavičius bei A. Gavėnas su šeimomis buvo ištremti į Sibirą. Ten A. Česnavičius 1946 metais mirė, o A. Gavėnas, grįžęs iš Sibiro, gyveno Klaipėdoje. Kartu su televizijos laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ redaktore Palmira Galkontaite pavyko atkurti žydų gelbėtojo istoriją ir surasti jo kapą Klaipėdoje.

Žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijoje už Lazario Lapiduso gelbėjimą apdovanojimai buvo įteikti Jono Svobono anūkei vilnietei Žanetai Svobonaitei ir Marijos bei Juozo Vaičiulių dukterėčiai marijampolietei Bronei Didvalienei.

Įstabus kunigo Vytauto Baltučio gyvenimo kelias

Už savo bendraklasės Miriam Gail, jos seserų Esteros ir Mašos bei brolio Isezio Gail gelbėjimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Vytautas Baltutis nuėjo įspūdingą savo gyvenimo kelią.

Gimęs Rudaminos parapijoje, jis mokėsi Vilkaviškio dvasinėje seminarijoje, į kunigus buvo įšventintas 1940 metais. Per pirmąją sovietinę okupaciją patyrė represijas, buvo įkalintas Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Čia sovietų represinės struktūros karo pradžioje įvykdė žiaurias žudynes. Kalinys V. Baltutis išliko gyvas tik todėl, kad visą dieną išgulėjo po lavonais. Vokiečių okupacijos metais vikaravo Gražiškiuose ir Vištytyje. 1943 m. jis gavo bendramokslės Miriam laišką, kuriame prašė padėti pabėgti iš Kauno geto.

Kai bėgliai pasiekė Vištytį, juos šiltai sutiko kunigas V. Baltutis. Negalėdamas ilgai slėpti keturis asmenis sutarė, kad juos priglaus ūkininkas Antanas Kupraitis iš Vaitkabalių kaimo. Šešis mėnesius A. Kupraitis su žmona ir sūnumis Juozu bei Jonu slėpė žydus savo sodyboje.

Norėdamas išvengti sovietų represijų ir tremties kunigas V. Baltutis traukėsi į Vakarus. Drezdene pateko į avariją, gydėsi ligoninėje, jėgas atgavo britų kuruojamoje zonoje. 1946 m. gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, dirbo vyskupo Teofilio Matulionio gimnazijos direktoriumi, mokė pabėgėlių vaikus pasaulio istorijos, religijos, filosofijos.

Po patirtų traumų ir sukrėtimų bei karo baisumų metė kunigystę ir nusprendė kurti šeimą. Gavęs leidimą su žmona Julija emigravo į Kanadą, iš ten susirašinėjo su žydaitėmis seserimis Gail.

Tai jos kreipėsi į Jad Vašem centrą dėl Vytauto Baltučio ir Kupraičių pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1980 m. visi žydų gelbėtojai gavo garbingus apdovanojimus.

Kupraičiai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi buvo apdovanoti 2015 metais, o šiais metais apdovanojimas suteiktas ir V. Baltučiui. Savo senelio gyvenimo istorija ypač susidomėjęs jo anūkas Vytautas Baltutis, gyvenantis Kanadoje. Iš susirašinėjimo su juo ir Gaono muziejaus darbuotoja Danute Salčinskaja pavyko atkurti įstabią Vytauto Baltučio gyvenimo istoriją.

Antanas ŽILINSKAS