Laima VABALIENĖ
Šį rudenį Levutė Treikauskaitė-Kerševičienė turėjo malonių rūpesčių – pristatyti dvi šiemet išleistas savo kūrybos knygas. Jaukią leidinių sutiktuvių popietę neseniai jai padėjo surengti Vilkaviškio viešosios bibliotekos darbuotojai.
Panašu, kad visą savo laiką, kurį dalija tarp namų Vilkaviškyje ir Londono, kur įsikūrę vaikai, L. Treikauskaitė-Kerševičienė skiria kūrybai. Tėvynės ilgesiu, meile savam kraštui, jo gamtai ir žmonėms persunktus Levutės eilėraščius yra pamėgę skaitytojai. Tačiau prieš kokia porą metų vilkaviškietė yra prasitarusi, kad poezijos daugiau nerašysianti. Tuosyk visos kūrybinės jos mintys gulė į prozos eilutes. Bet popietėje bibliotekoje buvo pristatyta ir nauja eilėraščių rinktinė „Po verkiančiais gluosniais“, ir nauja novelių knyga „Gyvenimo spalvos“. Vadinasi, autorės kūrybinės versmės tebetrykšta visomis kryptimis.
Renginys, subūręs nemažą L. Treikauskaitės-Kerševičienės bičiulių, artimųjų būrį, tarsi pratęsė tai, apie ką autorė kalba savo knygose. Jos eilėraščiai, Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto vokalinio ansamblio „Vakarė“ dainos susipynė su popietės dalyvių prisiminimais apie metus, praleistus viename mokyklos suole, apie nupieštą seserų portretą, kuris pasimetė gyvenimo verpetuose, skambias Treikauskaičių dainas, kurias išgirdę kaimynai galvodavo, kad kažkas įjungė radiją, apie dirigentės darbą ir „Dainų dainelei“ ruoštus vaikus, apie ilgesio dienas gyvenant toli nuo savojo krašto, apie kasdienį kaimo gyvenimą, kurio atspindžiai nugulė ir novelių puslapiuose. Įvairiais talentais apdovanotą vilkaviškietę gyvenimo vingiai atvedė ir į literatūros pasaulį, kuriame jau gyvena dvi ankstesnę kūrybą liudijančios knygos.
Skaitysiančiuosius „Gyvenimo spalvas“ laikas sugrąžins į ne itin tolimą praeitį. Nors jaunimas gal jau ne viską ir supras, priims, bet vyresnio amžiaus žmonėms turėtų būti smagu pasinerti į buvusį laikmetį, jo aplinką ir vertybes, žmonių bendravimo subtilumus… Sykiu pamąstyti ir apie novelių temas, kurios svarbios ir šiandieniame gyvenime. Dešimt knygos novelių – dešimt gyvenimo istorijų, kurios yra paprastos, kasdieniškos, jaudinančios. Kaip sakė renginio dalyviai, „mūsų kartu pragyventos“.
Paklausta, ar nesiruošianti parašyti romano, L. Treikauskaitė-Kerševičienė yra sakiusi, kad tai per sunku. Ypač apie praeitį. Viską reikia atgaminti, prisiminti. Nors užsiminus, kad kiekviena jos novelė galėtų tapti būsimo romano užuomazga, dabar autorė sudvejojo: „Įpareigojat mane. Kai grįšiu į Londoną, apie viską gerai pagalvosiu. Stengsiuosi kiekvienais metais parvažiuoti ir tikiuosi, kad šis susitikimas – ne paskutinis.“ Tuo labiau kad kūrėjos mintyse jau ryškėja naujos knygos apmatai. Ir joje poezija pinsis su proza.
Levutė TREIKAUSKAITĖ-KERŠEVIČIENĖ
Aš sugrįžau
Aš sugrįžau…
O čia jau degė sodai.
Kvepėjo žemė rudenio kvapu.
Pravirkę medžiai ilgesingai ošė,
Alsavo Tėviškė suartu arimu.
Ir tiktai čia prisimenu vaikystę,
Jaunystės juoką po žaliu klevu.
Prabėgę metai jau atgal negrįžta.
Ir sustabdyt aš jų nebegaliu.
Aš sugrįžau alyvoms nužydėjus…
Bučiavo jas jau rudenio šalna.
Paspausk man ranką, nes aš taip ilgai tikėjau,
Kad čia laiminga būsiu visada.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.