Jaunas žemdirbys prikėlė tėvų ūkį

Andrius GRYGELAITIS

Rugiagėlių kaime (Keturvalakių sen.) ūkininkaujančio Artūro Vakarino istorija – neeilinė. Vaikinas nedidelio tėvų ūkio valdymą į savo rankas perėmė dar būdamas paauglys ir per keletą metų jį išplėtė bei pavertė konkurencingu.

Laukai toli nuo namų

A. Vakarinas nuo pat mažens neabejojo, kad užaugęs bus ūkininkas. Dar net nesulaukęs pilnametystės jis jau rūpinosi visais įprastais darbais: arimu, sėja, javų kūlimu ir kt. Net žemės ūkio dokumentų tvarkymas gulė ant jo pečių. Tiesa, kadangi dar neturėjo 18 metų, kai kuriose situacijose Artūras neišsiversdavo be tėvų pagalbos. Pavyzdžiui, deklaruoti pasėlius jis kartu vesdavosi mamą, kuri savo parašu patvirtindavo, jog visi pateikti duomenys yra teisingi.

Ūkį A. Vakarinas kūrė lėtai, bet užtikrintai. Jis nuo pat pradžių suprato, kad norint oriai gyventi tėvų turėtų 18 ha žemės tikrai neužteks. Vis dėlto plėsti valdomų plotų daug galimybių jaunas vyras neturėjo. Aplinkines žemes jau seniai buvo supirkę stambesni ūkininkai, tad Artūrui beliko ieškoti toliau nuo namų esančių plotų.

„Teko imti tas žemes, kurios kitiems ūkininkams netiko. Į jas reikėjo daug investuoti, įdėti daug sunkaus darbo. Šalia namų yra tik maža dalis valdų. Pagrindiniai plotai driekiasi aplink Sausininkus, Geisteriškius, Vartus, Akmenynus, Ožkabalius, Patilčius ir kitus kaimus, esančius kitose seniūnijose ar net savivaldybėse“, – vardijo A. Vakarinas.

Stipendijas taupė padangoms

Artūro atsidavimą ir pasišventimą žemdirbystei įrodo faktas, kad dar besimokydamas profesinio rengimo centre jis kas mėnesį gaunamų stipendijos pinigų nemėtė jaunatviškiems malonumams, o sąžiningai taupė naujoms traktoriaus padangoms. Vyras juokavo, kad ūkį kurti pradėjo nuo mažo paršiuko. Jį užsiauginęs ir pardavęs už gautus pinigus A. Vakarinas pirko paršavedę kiaulę. Deja, vėliau ši nugaišo, tad teko ieškoti kitų būdų, kaip užsidirbti.

Rugiagėlių kaimo gyventojas nuo vaikystės stengėsi išmokti visko, ko ūkyje gali reikėti. Pavyzdžiui, dar būdamas mažas berniukas jis ne kartą stebėjo metalą tekinantį kaimyną ir mokėsi šio amato paslapčių. Dabar įvairias metalines detales Artūras gali pasidaryti jau ir pats.

Įsuka skolų ratas

Žemdirbys neslepia, kad kuriant ūkį nepavyko išsiversti be skolintų pinigų. Tai, pasak jo, neišvengiama. Labiausiai jį neramina faktas, kad išbristi iš skolų ūkininkai praktiškai neturi galimybių: neretai už derlių gautų pinigų vos pakanka atsiskaityti už chemikalus, trąšas, žemės ūkio padargus ir pan. O kur dar kitos būtinos investicijos į ūkį siekiant jį išlaikyti konkurencingą?

„Žemdirbiai yra įsukti į užburtą ratą. Įmonės negali dirbti nuostolingai, nes tuomet joms būtų skelbiamas bankrotas, o mūsų finansinis balansas neretai net keletą metų iš eilės būna neigiamas. Bet mes savotiškai esame laikomi už virvučių, kurių niekas nenori paleisti. Įmonėms ūkininkų bankrotai nebūtų naudingi“, – svarstė pašnekovas.

Prarado dešimtis tūkstančių

Šiuo metu apie 200 ha valdantis ir vien augalininkystės srityje besisukantis Artūras teigė artimiausiu metu bandysiantis pergalvoti galimas ūkio kryptis. Jis planuoja kiek įmanoma labiau minimalizuoti visus ūkyje vykstančius procesus.

„Šiais laikais plėsdami žemes ūkininkai daugiau neuždirba. Jie tiesiog turi daugiau darbo. Juk trąšos, chemikalai, žemė nuolat brangsta. Mūsų srityje infliacija – itin didelė. Suprantu, kad jei dar labiau plėsiu valdas, keisiu kombainus ir traktorius, tai skolų niekada nepasivysiu. Reikia stengtis, kad technika dirbtų kuo mažiau, tad ir dils ji daug lėčiau“, – kalbėjo A. Vakarinas.

Šie metai Keturvalakių seniūnijoje ūkininkaujančiam Artūrui nebuvo lengvi. Vyras viliasi, kad pardavęs paskutinį derlių išvengs bent jau nuostolių, tačiau pelno tikrai nesitiki. Labiausiai jaunam ūkininkui pakenkė išankstinės sutartys, dėl kurių, jo skaičiavimais, buvo prarasti bent 25 tūkst. eurų. Nuostolių pridarė ir rugpjūčio lietūs, pakenkę grūdų kokybei.

„Žinau, kad ūkyje pasitaiko įvairių metų. Tokių gerų sezonų, kaip pernykštis, apskritai vargu ar kada nors dar sulauksiu. Jei atvirai, gero derliaus šiemet ir nesitikėjau. Neturiu kuo džiaugtis, bet ir nežadu labai liūdėti“, – atviravo žemdirbys.

Džiaugiasi sūnaus sėkme

Ilgai ūkyje A. Vakarinas dirbo vienas, tačiau nuo praėjusių metų birželio sūnui padėti grįžo kitą darbą metęs tėtis Aidas. Kartais į pagalbą atskuba ir jaunesnysis Artūro brolis Airidas.

„Sunku patikėti, į kokį lygį sūnus pakėlė ūkį. Tenka pripažinti, kad anksčiau mums ūkininkauti visiškai nesisekė, kol Artūras visko neperėmė į savo rankas. Tuo metu reikėjo iš kažko gyventi, tad iš pradžių įsidarbinau autobuso vairuotoju, o vėliau net 15 metų dirbau tolimųjų reisų vairuotoju. Dabar ūkyje esu tik pagalbinis darbuotojas, tačiau labai džiaugiuosi šiomis pareigomis. Smagu, kad sūnui sekasi“, – džiaugėsi Aidas Vakarinas.