Naujoji vadovė akcentuoja mokytojų svarbą

Andrius GRYGELAITIS

Sūdavos pagrindinės mokyklos vadovė Eglė KOCIUVIENĖ dar tik pratinasi, kad kolegos į ją kreipiasi ne vardu, o vadina direktore. Liepos pabaigoje šias pareigas pradėjusi eiti vilkaviškietė neslepia, kad jai reikia dar daug ko išmokti, tačiau džiaugiasi savo aplinkoje turinti būrį padėti pasiryžusių žmonių.

Pavargo bėgti

E. Kociuvienę su naujomis pareigomis sveikino ne tik buvę ir esami kolegos ar rajono valdžios atstovai. Vieną iš pirmųjų darbo dienų į mokyklos pastato antrą aukštą, kuriame ir yra vadovės darbo kabinetas, atšliaužė… žalčiukas, tokiu būdu savotiškai pasisveikinęs su naująja direktore. Ji pati juokėsi, kad žalčiai žino, jog reikia keliauti būtent pas Eglę.

Pastaruosius mokslo metus E. Kociuvienė istorijos mokytoja dirbo Pilviškių „Santakos“ ir Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijose. Anksčiau ji taip pat vienu metu darbavosi net keliose ugdymo įstaigose, tad nuolatinis skubėjimas ir pastovus kaltės jausmas, kad galbūt ne viskas iki galo padaryta, privertė pedagogę ieškoti pokyčių. Ji jau anksčiau buvo sulaukusi pasiūlymo pretenduoti į atsilaisvinusią Sūdavos pagrindinės mokyklos direktoriaus kėdę, tačiau iš pradžių šios minties kratėsi. Visgi po kurio laiko vilkaviškietė apie tokią galimybę ėmė galvoti vis dažniau.

„Aš nuolat vienu metu dirbdavau 2–3 mokyklose. Šiais laikais mažai mokytojų gali sau leisti dirbti tik vienoje ugdymo įstaigoje, nes darbo krūviai paprasčiausiai yra per maži. Vieną dieną supratau, kad reikia nustoti lėkti. Svarsčiau net kelis variantus.

Vienas iš jų – pradėti bendradarbiauti su vadovėlius rašančiais žmonėmis ir būtent knygose bandyti vaikams perteikti savo sukauptą patirtį.

Kadangi turėjau pasiūlymą pabandyti sudalyvauti konkurse į Sūdavos mokyklos direktoriaus vietą, nusprendžiau pabandyti. Žinojau, kad jei man ir nepasiseks, dėl to netapsiu prastesniu žmogumi, o mano savivertė nė kiek nenukentės“, – apsisprendimo motyvus prisiminė E. Kociuvienė.

Atsisveikinti su mokytojo darbu jai nebuvo sunku. Prie to neabejotinai prisidėjo ir nuotolinis mokymas, kurio metu pedagogams iššūkių dar padaugėjo.

Mokyklos vadovė naujose pareigose kol kas jaučiasi labai gerai. Direktorė neslepia, kad jai vis dar reikia pagalbos, tačiau džiaugiasi, jog naujieji kolegos yra bet kada pasiryžę padėti.

„Į dabartinę poziciją atėjau be jokios patirties. Vis dar esu tarsi balta varna, tačiau kasdien kantriai mokausi. Man viskas labai įdomu. Smagu, kad turiu puikią pavaduotoją Laimą Kazlauskienę. Jau po pirmos savaitės pradėjome viena kitą suprasti iš pusės žodžio. Neslėpsiu, man tokia pavaduotoja – tarsi laimėjimas loterijoje“, – džiaugėsi Eglė Kociuvienė.

Patirtis užsienyje

Ji yra baigusi Alvito devynmetę ir Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklas. Vėliau tęsė studijas Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakultete.

Dar studijuodama vilkaviškietė ėmė dirbti Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinėje mokykloje. Šią ugdymo įstaigą ji iki pat dabar vadina geriausiu savo gyvenimo universitetu. Pašnekovės teigimu, ten dirbo nuostabūs specialistai, kurie ją kantriai mokė visų mokytojo darbo subtilybių.

Maždaug po dešimtmečio, praleisto Bartninkuose, pedagogė porą metų mokė Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos vaikus, kol vieną dieną nusprendė kardinaliai pakeisti gyvenimo kryptį – 2003 m. ji su šeima išvyko į užsienį. Kaip pati pasakojo, tuo metu mokytojo atlyginimai šalyje buvo itin maži, o ir neretai vėluodavo.

„Kartą vienas giminaitis man ėmė įrodinėti, kad paprasti darbininkai Lietuvoje uždirba daug daugiau ir yra labiau gerbiami nei mokytojai. Iš tikrųjų neturėjau rimtų argumentų tam paprieštarauti. Kaip tik tuo metu atsirado galimybė išvažiuoti į Airiją. Iš pradžių ten buvo labai sunku, bet žinojome, kokiu tikslu išvykome. Tai vertė nesustoti“, – prisiminė Sūdavos pagrindinės mokyklos vadovė.

Dirbdama Airijoje šeima pamažu kūrėsi namus Lietuvoje. Gyvendama toli nuo gimtinės E. Kociuvienė vis sulaukdavo darbo pasiūlymų iš įvairių mūsų rajono ugdymo įstaigų.

Galiausiai po septynerių metų užsienyje Eglė, jos vyras Arūnas bei trys poros vaikai apsisprendė grįžti namo. Tam buvo net keletas priežasčių: augantys vaikai, artimųjų ilgesys, nuolatinis buvimas svetimoje aplinkoje, kt.

„Pagrindinį tikslą – susikurti namus Lietuvoje – jau buvome pasiekę. Kartą išgirdau frazę, jog laimingas yra tas žmogus, kuriam gana. O ko? Jau priklauso nuo kiekvieno individualiai. Tuomet susimąsčiau, ko aš iš tikrųjų noriu. Su vyru ėmėme svarstyti galimo grįžimo į Lietuvą privalumus bei trūkumus. Viską apgalvoję nusprendėme kraustytis atgal į Vilkaviškį. Iš tikrųjų labai džiaugiuosi užsienyje įgyta patirtimi. Tie metai mane padarė stipresniu žmogumi“, – teigė pašnekovė.

Grįžusi į gimtinę E. Kociuvienė įsidarbino Pilviškių „Santakos“ gimnazijoje. Ji prisipažino, jog tuo metu buvo pakankamai rami ir užtikrinta savo galimybėmis vėl sėkmingai dirbti su vaikais. Pedagogė lankė daug kursų, mokymų, kurie greitai padėjo vėl įsivažiuoti į reikiamas vėžes. Vienintelis dalykas, kuris jai nepatiko grįžus į mokyklą, – išaugęs popierizmas.

Vertina mokytojus

Tapusiai Sūdavos pagrindinės mokyklos direktore E. Kociuvienei teko greitai persiorientuoti iš vieno amplua į kitą. Kaip vieną iš savo stiprybių naujoji vadovė įvardijo tai, kad į dabartines pareigas atėjo būtent iš mokytojo pozicijos.

„Puikiai žinau, kuo mokytojas kvėpuoja ar dėl ko jam skauda. Man mokytojas – brangenybė. Jam reikia sukurti kuo geresnes sąlygas, negalima užversti įvairiais tikrinimais. Jie tik sukelia nereikalingą stresą, kuris persiduoda ir vaikams. Ilgus metus mokykloje dirbantys žmonės tikrai išmano savo darbą. Nebūtina šalia jų stovėti su rykšte. Atvykusi į Sūdavos mokyklą radau puikiai susidirbusį kolektyvą. Tai aš turiu prie jo prisitaikyti, o ne jis prie manęs! Neturiu tapti čia dirbančiųjų drauge, tačiau man labai svarbus abipusis pasitikėjimas“, – pabrėžė pašnekovė.

Šiuo metu Sūdavos pagrindinėje mokykloje mokosi apie pusantro šimto vaikų, dirba beveik trys dešimtys pedagogų. Mokykla visiškai aprūpinta kompiuterine technika, ugdymo priemonėmis. Pasak E. Kociuvienės, ši ugdymo įstaiga nė kiek nesiskiria nuo daug didesnių miesto mokyklų. Priešingai, naujoji vadovė teigė, kad mažesnėse bendruomenėse vaikams skiriamas daug didesnis dėmesys, neretai čia jie jaučiasi daug geriau bei saugiau nei didesnėse mokyklose.

„Pas mus, kaip ir visur, yra ir gerai besimokančių vaikų, ir tų, kuriems sekasi sunkiau. Turime nemažai mokinių iš socialinės rizikos šeimų. Privalome priimti juos visus. Norisi, kad mūsų bendruomenė būtų dar stipresnė, tačiau prie to turi prisidėti ir tėvai. Jų bendradarbiavimas – labai svarbus. Norisi išlaikyti panašų mokinių skaičių ir ateityje. Svarbu, kad visi suvoktų, jog mokyklas uždaro ne jų vadovai ir ne Savivaldybės administracija. Tai padaro patys gyventojai, išvesdami savo atžalas kitur. Tikiu, kad visiems kartu mums pavyks sėkmingai gyvuoti ir ateityje“, – vylėsi E. Kociuvienė.

Didžioji aistra

Tapusią mokyklos vadove vilkaviškietę užgriuvo visai kitokie rūpesčiai nei iki tol. Dabar būtent ji privalo priimti galutinius sprendimus, o savo pasirinkimais negali leisti suabejoti. Bene didžiausia ugdymo įstaigos problema E. Kociuvienė įvardijo drėkstančius tiek pagrindinio pastato, tiek buvusio vaikų darželio, kuriame dabar glaudžiasi mokyklos pradinukai, pamatus. Būtina atlikti jų hidroizoliaciją, nes drėgmė pereina į sienas, o jose formuojasi pelėsiniai grybai. Tik atlikus šiuos darbus bus galima galvoti apie sporto salės renovaciją, kurios taip pat labai reikia.

Direktorei norisi sutvarkyti ir medžio bei metalo technologijų kabinetą. Šią savaitę į jį atkeliavo nauji darbastaliai, tačiau būtina atlikti vidaus patalpų remontą. Galvos skausmu vadovei tapo ir nuolat gendantys kasdien žvyrkeliais važinėjantys trys mokyklos autobusiukai. Jų išlaikymas kainuoja nemažai lėšų.

Nepaisant pasikeitusio statuso, pomėgių E. Kociuvienė nekeičia jau daugybę metų. Kartu su vyru ji bemaž dešimtmetį šoka liaudiškų šokių kolektyve „Lelija“.

„Mano šeima gali negauti sočios vakarienės, bet į šokius mes su vyru nueisime! Dar gyvenant Airijoje mums trūko kokybiško socialinio bendravimo. Grįžę į Lietuvą jį suradome būtent šiame kolektyve. Nesvarbu, ką gyvenime dirbčiau, šokiams laiko visada atsiras“, – šypsojosi pašnekovė.