Laikas su kunigu Ričardu Doveika

Simona SIMANAVIČIENĖ

Vilkaviškio viešoji biblioteka pakvietė gyventojus į knygos „Kunigas Ričardas“ pristatymą. Susitikime tikėjimo šviesą skleidė kun. Ričardas Doveika ir leidinio autorė, žurnalistė Laima Lavastė.

Ragino palikti atminimo žinutę artimiesiems

Adventas skirtas rimčiai ir apmąstymams, dvasiniam apsivalymui, todėl kunigas Ričardas kvietė susirinkusius žmones būti atvirus: „Šioje salėje negalima meluoti. Tai, ką mes šiandien pasakysime, klausimai, kurie jums kils, pokalbis, kuris užsimegs, yra mūsų ir jūsų nuogų širdžių puota.“

Knygos herojaus vaikystė nebuvo lengva, ją lydėjo nepriteklius ir patyčios mokykloje. „Parašyti, kad gyvenau 16 kvadratinių metrų kambarėlyje, galima iš puikybės: žiūrėkite, kokiu žmogumi tapau. Ir galima tai padaryti iš nuolankumo: kas gali iš tokių erdvių ateiti“, – kalbėjo dvasininkas. Jis drąsino nesigėdyti savo gyvenimo, tėvų ir suskirdusių rankų. Priešingai – skatino visu šituo didžiuotis, nes tai yra sveikos asmenybės požymis.

Anot kunigo, kiekvienas žmogus turi parašyti knygą. Gal ne tokią storą ir išsamią, kad leidykla išspausdintų, bet kad paliktų atminimo žinutę savo vaikams, anūkams, proanūkiams.

Žmonės baiminasi, o gal kuklinasi kalbėti apie save: juk esame tokie kaip visi, niekuo neypatingi. R. Doveika mokė: „Jeigu nori nuskriausti save, tai gyvenk kaip visi, elkis kaip visi ir būsi kaip visi. Bet tai netiesa – tu esi krikščionis, žmogus, kažkieno svajonė.“

R. Doveika pasidalijo patirtimi, kai lankydamas jauną žmogų, kuris gulėjo mirties patale, ligoniui patarė padaryti garso įrašą savo kelių mėnesių sūnui. Vaikas niekada neprisimins tėvo, tačiau bet kada galės išgirsti jo balsą, galbūt skaitomą pasaką, istoriją ar gyvenimiškus patarimus. Kunigas visus ragino dovanoti tokį palikimą savo artimiesiems.

Atleidimas keičia gyvenimą

Kunigas Ričardas akcentavo vieną svarbiausių dalykų, kurį tikintysis turi atlikti iki kūdikėlio Jėzaus gimimo Kalėdų naktį, – atsiprašyti ir atleisti.

Šiais laikais, kai visuomenė yra labai susiskaldžiusi, tapo populiaru iškėlus istorinę atmintį ir puikybę aukščiau kultūrinio palikimo ir atgailos naikinti žymių kultūros žmonių atminimą.

Dvasininkas sakė, jog šiais laikais lengvai renkamasi ištrinti istoriją nepriklausomai nuo to, kad žmogus, kūręs meną, buvo suklaidintas ir vėliau savo klaidų gailėjosi. Žurnalistė L. Lavastė akcentavo poetės Salomėjos Nėries lyrikos svarbą kultūrai ir tai, kaip ji šiandien yra trypiama. Kunigas samprotavo apie atleidimo nebuvimą valstybiniu lygmeniu, taip pat mokė, kad ne mažiau svarbi yra asmeninė atgaila ir susitaikymas.

Atleidimas – pati sunkiausia tema, nes atleisti reiškia netekti savyje kažko: nuoskaudos, laikysenos, nuomonės, elgsenos. „Esu daugiau negu dvidešimt metų kunigystėje, tačiau vis dar nelengva girdėti tikinčiojo pasakymą: „Aš ir mirdamas tau šito neatleisiu.“ Kaip gali vystytis žmogaus, turinčio tokią nuostatą, gyvenimas? Ar toks žmogus tiki Dievą?“ – stebėjosi dvasininkas.

R. Doveika neslėpė patirties apie nenuoširdžias, mintinai kartojamas išpažintis, kai per daugelį metų jau tapo aišku, kada žmogus atsidūsės poškindamas tą patį tekstą. Kunigas akcentavo, kad išpažinti nuodėmę reikia tada, kai ji slegia, neleidžia ramiai gyventi, valgyti, miegoti, į save ir žmonėms į akis žiūrėti. Išpažintis – tai ne žaidimas ar vaidinimas prieš Dievą. „Kai prieš šias Kalėdas pasakysite, kad kažkam atleidžiate, ir nusišypsosite, galėsite toliau su tuo žmogumi bendrauti, gyventi ar kurti ateitį, tada suprasite, kas jūsų gyvenime pasikeitė“, – atsigręžti į savo vidų ragino kunigas Ričardas.

Išpirko visas knygas

Knygos „Kunigas Ričardas“ autorė L. Lavastė aptarė pagrindinius R. Doveikos biografijos aspektus: nelengvą, tačiau meilės kupiną vaikystę, kelią į kunigystę ir kalbėjosi su dvasininku. Renginys buvo sumanytas kaip pokalbis.

„Turbūt Dievas yra mane apdovanojęs, jei pažinau tokį žmogų kaip kunigas Ričardas. Atrodo neįtikėtina, kad jis sutiko kartu rašyti šią knygą“, – kalbėjo L. Lavastė. Autorė neslėpė, jog įkalbinėjimai truko trejus metus, nes dvasininkas nesijautė nuveikęs tiek daug, kad apie jo gyvenimą būtų galima rašyti.

Pasak žurnalistės, religinės tematikos knygų yra įvairių, tačiau reta kuri aprėpia ir žmogaus asmeninį gyvenimą, ir kunigystę. Religinėje literatūroje dažniausiai nėra plėtojama kunigiško gyvenimo tema ar etapas iki tarnystės Dievui. Neretai susitelkiama į tikėjimo tiesas, pamokymus, bet ne į kunigo asmenybę, per kurią skleidžiasi tikėjimo grožis.

Knygos rašymas pareikalavo ilgų kunigo ir žurnalistės susitikimų bei pokalbių telefonu. L. Lavastė svarstė, kad jos pateikti klausimai tikinčiajam gali atrodyti, o gal ir kunigui atrodė kvaili, per daug drąsūs ar net įžūlūs. Vis dėlto autorė džiaugėsi, kad į visus juos dvasininkas atsakė „žmoniška kalba“, išsamiai ir nuoširdžiai – tai tapo didžiausiu knygos privalumu.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos trečius metus organizuojamas tradicinis renginys „Metų pažintis“, šiemet pasiūlęs knygos „Kunigas Ričardas“ pristatymą, sudomino daugybę žmonių. Vilkaviškio parapijos salė buvo pilnutėlė, o miesto knygyno lentynos liko tuščios – buvo parduota apie penkiasdešimt leidinio egzempliorių.