Šuoliu išgarsėjusio pilviškiečio vardą skanduoja pasaulis

Eglė KVIESULAITIENĖ

Pilviškietis Simas Kudirka prie žiniasklaidos dėmesio per daugiau nei devynis gyvenimo dešimtmečius jau spėjo įprasti. Laisvės kovos simboliu vadinamo vyro likimas susiklostė taip, kad pasaulio laikraščiai ir televizijos ne kartą linksniavo iš Suvalkijos kilusio lietuvio vardą. O pastaruoju metu pilviškietis interviu dalija dėl apie jį pastatyto, tarptautinį pripažinimą pelniusio ir į prestižinius „Oskaro“ apdovanojimus pretenduojančio filmo „Šuolis“.

Dėkingas žiniasklaidai

Į žiūrimiausių filmų trejetuką Lietuvoje patekusio, tarptautinius kino festivalius apkeliavusio ir audringų žiūrovų ovacijų sulaukusio režisierės Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“ premjera vyko rugsėjo viduryje. S. Kudirka juokauja, kad nuo to laiko ramus jo gyvenimas Pilviškiuose baigėsi, mat vis sulaukia žurnalistų skambučių.

Tačiau 92-us metus skaičiuojantis senolis puikiai supranta, kad dėmesys – laikinas, nes į žiniasklaidos akiratį buvo patekęs ne kartą – tiek dar gyvendamas Sovietų Sąjungoje, tiek vėliau JAV, tiek po 33 metų sugrįžęs jau į laisvą Lietuvą. Visgi žiniasklaidai jis labai dėkingas už tai, kad tik dėl viešumo nesupuvo sovietų lageriuose.

„Šuolis“ – pasaulį pavergusi istorija apie drąsų lietuvį S. Kudirką, 1970-aisiais peršokusį iš sovietinio laivo „Sovietskaja Litva“ į JAV pakrančių apsaugos katerį ir pasiprašiusį politinio prieglobsčio. Grąžintas atgal ir įkalintas Simas sulaukė didžiulio tarptautinio palaikymo, dėl jo išlaisvinimo buvo rengiamos tūkstantinės demonstracijos. Lietuvis tapo tarptautiniu žmogaus laisvių pažeidimo simboliu, o jo likimą sprendė net du JAV prezidentai – Ričardas Niksonas ir Geraldas Fordas. Šie įvykiai Šaltojo karo metu sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Sovietų Sąjungoje.

Užsimezgė draugystė

Simas puikiai prisimena, kaip prieš kelerius metus sulaukė režisierės G. Žickytės skambučio ir visą smagų bendravimo laiką, kol dokumentinis filmas išvydo ekranus. Jam, solidaus amžiaus žmogui, su režisiere ir visa filmavimo grupe teko leistis į tolimą kelionę po Ameriką – nuo Niujorko, Bostono, Čikagos iki Floridos, filmuotis laivuose, kalėjime, iš naujo išgyventi tas pačias, prieš pusę šimtmečio draskiusias emocijas, prisiminti ir chronologiškai atpasakoti 1970-ųjų lapkričio 23 d. įvykius, po to sekusias represijas.

S. Kudirka sakė, kad tas ilgalaikis bendravimas su režisiere G. Žickyte juos labai suartino. Todėl net ir tada, kai „Šuolis“ pasiekė kino teatrų sales, tapo vienu žiūrimiausių pastarųjų mėnesių filmų, Giedrutė – kaip švelniai vadina režisierę – vis dar paskambina.

G. Žickytė labai apgailestavo, kad dėl pasaulį sukausčiusios pandemijos S. Kudirka su ja negalėjo vykti į filmų festivalius įvairiose šalyse, kur „Šuolis“ skynė prestižinius apdovanojimus, o salės skandavo Simo vardą. Po kiekvieno tarptautinio apdovanojimo režisierė skambindavo Simui ir dėkodavo, nes, anot jos, be pilviškiečio charizmos ir artistiškumo filmas tikrai nebūtų sukurtas toks, koks yra.

Skandavo vardą

„Niekada nepamiršiu, kaip Romoje mano telefonas keliavo iš rankų į rankas, žiūrovai su Simu dalijosi savo emocijomis, o jis susigraudinęs kitame laido gale vis dėkojo: „Thank you, thank you.“ Belgijoje publika jam dainavo dainą apie laisvę flamandiškai. O peržiūra Maskvoje sutapo su Simo gimtadieniu. Tą dieną visa salė telefonu dainavo jam gimtadienio pasveikinimo dainą“, – festivalių įspūdžiais dalijosi filmo režisierė G. Žickytė.

S. Kudirka negalėjo dalyvauti ir filmo premjeroje, todėl režisierė įrašė kone dešimt minučių trukusias ovacijas, o po kelių dienų atvažiavo į Pilviškius ir įrašą parodė pačiam Simui. Susigraudinęs pilviškietis negalėjo patikėti, kad visa publika atsistojusi ploja ir skanduoja jo vardą.

Pats Simas juokiasi, kad ta galybė filmui tekusių apdovanojimų – tik režisierės, įkalbėjusios jį leistis į prisiminimus, nuopelnas. Pažiūrėjęs filmą Marijampolėje, „Spindulio“ kino teatre, S. Kudirka sakė dar kartą išgyvenęs gilių sukrėtimų pilnus gyvenimo metus.

Nepakentė teroro

Solidaus amžiaus vyras sakė, kad senatvėje ypač jautriai atgyja skaudūs sovietinių laikų prisiminimai. Prieš akis iškyla vaizdas, kai 1940 m. atėjusi į klasę ir naujus vadovėlius išdalijusi mokytoja ant suolų pastatė buteliukus su klijais. Jos akyse kaupėsi ašaros, kai vaikams liepė išplėšti arba suklijuoti tuos puslapius, kuriuose yra Prezidento Antano Smetonos, Lietuvos kunigaikščių portretai, „Tautiškos giesmės“ tekstas.

Būdamas 18 metų S. Kudirka dar skaudžiau susidūrė su bolševizmo realybe. Įtarę, kad vaikinas palaiko ryšius su partizanais, tarp kurių buvo patėvio brolis, saugumiečiai jį tardė, žiauriai mušė, saikdino sekti gimines ir draugus. Nebeištverdamas įtampos S. Kudirka buvo nusprendęs pats pasitraukti į miškus, tačiau partizanai jauną vaikiną perkalbėjo.

Tuos laikus, kai negalėjai pasitikėti net savo geriausiais draugais, S. Kudirka prisimena kaip labai sunkius. Daug kas palūžo, parsidavė, o Simas, nepakentęs nuolatinio saugumiečių persekiojimo, išvyko kuo toliau nuo gimtinės – į Klaipėdą, kur įsidarbino žvejybiniame laive.

Nors jauno vyro gyvenimas tekėjo gan ramiai, sovietinio teroro jis negalėjo pakęsti. Todėl, kad mama buvo gimusi Amerikoje, Simo neišleisdavo į jūrą ir jis turėdavo dirbti krante. Vėliau, užstotas laivo kapitono kaip sąžiningas ir darbštus jūreivis, S. Kudirka pagaliau pradėjo dirbti laive, bet nuplaukus į užsienio valstybes neturėjo teisės išlipti į krantą – likdavo saugoti laivo, kai kiti jo draugai grožėjosi užsieniu.

Žodžiai, sukėlę audrą

Būdamas radijo ryšininku S. Kudirka nuolat klausydavo užsienio radijo stočių, girdėjo laisvą žodį, o tai itin veikė sovietinę neteisybę nuolat jutusį vyrą.

Paskutinis jo reisas su laivu „Sovietskaja Litva“ niekuo neišsiskyrė iš kitų. Lietuvis neturėjo jokių planų, kai amerikiečių laivas „Vigilant“ prisišvartavo prie tarybinio refrižeratoriaus. Iš gretimo laivo mojo ir sveikinosi amerikiečiai, mėtydami į „Sovietskaja Litva“ jūreiviškus suvenyrus – cigaretes, kokakolą, kepuraites, vėliau švystelėjo žurnalų. Simas prisimena draugiškus užsieniečių žvilgsnius, tačiau kai jo kolegos jūreiviai puolė rinkti užsienio spaudą, atbėgęs laivo „politrukas“ pagrasino, jog šie į jūrą daugiau neišplauks.

Simas prisimena, kad šie išgirsti žodžiai jo sieloje sukėlė audrą. Tai buvo tarsi jo paties gyvenimo istorijos aidas. S. Kudirkai į galvą lindo mintys apie tai, kad Stalino laikai praėjo, bet šalyje, kur jis gyvena, niekas nepasikeitė. Todėl akimirksniu nusprendė, jog tokioje sistemoje daugiau gyventi nebegali. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs ilgai gniaužto nepasitenkinimo taurę. Tuomet ir šovė mintis perbėgti į amerikiečių laivą ir papasakoti galingos šalies vadovams, kiek melo, apsimetinėjimo ir neteisybės slepiasi už „geležinės uždangos“, kaip sistema traiško žmonių likimus.

Visgi šuoliu į amerikiečių laivą išgarsėjęs lietuvis sakė susidūręs su visai kitokia realybe, nei ją įsivaizdavo. Grąžintas į „Sovietskaja Litva“ laivą jis negalėjo patikėti, kad tos deklaruotos, per „Amerikos balso“ radiją girdėtos tiesos, jog JAV gina žmogaus teises ir laisves, yra toks pats melas, kokį jis girdėjo Sovietų Sąjungoje. Anot S. Kudirkos, jis tuomet įsitikino, kad valdžios visur vienodos, tačiau Amerika turi vieną privalumą – laisvą žiniasklaidą, kuri gali sudrebinti valstybės pamatus, priversti prezidentus atkreipti dėmesį į paprasto žmogaus likimą.

Gyvenimas – knygose

Prieš 15 metų į Lietuvą iš Amerikos grįžęs S. Kudirka sakė niekada to nesigailėjęs. Užjūryje jis dirbęs paprastą darbą, sulaukęs pensijos, tad galėjo grįžti į išsvajotą, nuo bolševizmo išsilaisvinusią gimtinę. Grįždamas iš Amerikos S. Kudirka vylėsi, jog Pilviškiuose įsigytame dideliame name gyvens su žmona Genute ir mamele. Tačiau abiejų mylimų moterų jau nebėra, o sūnus ir dukra su šeima liko gyventi JAV ir į Lietuvą grįžti neketina.

Simas tvirtina dabar gyvenąs gerai – gaunąs amerikietišką ir lietuvišką pensijas, kurias išleidžia spaudai. Gali pasidžiaugti ir tuo, kad dar turi pakankamai jėgų ir sveikatos.

Pagrindinis jo užsiėmimas – knygos ir žurnalai, kuriuos siunčiasi internetu, iš JAV jų atsiunčia dukra Lolita. Solidaus amžiaus pilviškietis kasdien studijuoja istorines knygas ir viliasi, kad tai, ką jam teko išgyventi, niekada mūsų šalyje nebepasikartos.