Budavonės miške įsitaisė stambiausias Europos žinduolis

Eglė MIČIULIENĖ

Vilkaviškio rajone miškų nėra daug, bet tai nereiškia, jog po juos šmirinėja tik lapės ir šernai. Palyginti nedideliame Budavonės miške jau kuris laikas įsikūręs stambiausias Europos žvėris – stumbras.

Matė kelis kartus

Budavonėje apsistojusį stumbrą pirmiausiai pamatyti pavyko „Tauro“ klubo medžiotojui Nedui Bendžiūnui. Po mišką vaikštantį stambų patiną užfiksavo įtaisytos naktinės kameros, tačiau žvėrį savo akimis matė ir pats Nedas.

„Mačiau jį bent keturis kartus. Paskutinį kartą – prieš kelias dienas, kai jis Pašeimenių pusėje vaikščiojo po laukus. O šiaip jis juk nepririštas, pėdsakų randu ir už dviejų kilometrų. Stumbras čia gyvena jau kokie du mėnesiai. Nuvežiau šernams porą priekabaičių runkelių, tai jis atėjęs visus suėdė“, – pasakojo vyras.

Anot N. Bendžiūno, gyvūnas kurį laiką buvo įsitaisęs netoli vietos, kur stovi paminklas nužudytiems kunigams, bet dabar pasitraukęs šiek tiek arčiau Pašeimenių kaimo.

Vyras spėjo, kad stumbras galėjo atklysti iš Lenkijos.

Kad miške gyvenančio didžiulio žvėries nemato gyventojai, N. Bendžiūnui neatrodė keista. Daugiau nuostabos sukėlė tai, jog prieš porą savaičių stumbro žmonės nesusitiko per medžioklę su varovais. Iš pradžių vyrai nenorėjo tikėti ir pačiu Nedu, bet pamačius nuotraukas ir žvėries pėdsakus teko sutikti, kad jų kolega neišsigalvoja.

Miškininkai nesusitiko

Apie naują didžiulį seniūnijos gyventoją išgirdusi Bartninkų seniūnė Violeta Raulinaitienė iš pradžių net pritilo.

„Ar tikrai jis ten yra? Girininkijos žmonių miške kasdien būna, medžius pjauna, tačiau iš jų nieko neteko girdėti. Tiesa, jei jis prie kunigų įsitaisęs, tai ten tylus kampas. Bet aš pati neseniai ten vaikščiojau… Dabar turbūt neisiu, o jei jam nepatiks?..“ – juokėsi V. Raulinaitienė.

Vilkaviškio girininkas Regimantas Valaitis sakė irgi girdėjęs apie naująjį miško gyventoją, tačiau savo akimis nematęs. Anot jo, miško darbininkai dirba šiaurinėje pusėje, o stumbras apsistojęs pietinėje, ten, kur ramu, tad jų keliai nesusikerta.

Girininkas priminė atvejį, kai dar prieš porą metų vienas stumbras vaikščiojo po Tadarinės botaninį-zoologinį draustinį netoli Pajevonio seniūnijos. Tąkart Vištyčio regioninio parko direktorius Nerijus Paškauskas susisiekė su kolegomis lenkais ir išsiaiškino, jog du stumbrai pabėgo iš naujai įveistos bandos Augustavo girioje, tad tikrai galėjo atklysti ir iki Lietuvos. Lenkai netgi ruošėsi atvykti pasiimti savo gyvūno ir prašė lietuvių „kaip nors sulaikyti“ žvėrį, jei tik jį pamatys.

Prieš pusmetį – Vištytyje

Šiemet, prieš gerą pusmetį, Vištyčio regioninio parko darbuotojai ir vėl išgirdo apie pasienyje slampinėjantį stumbrą.

„Su ekologu Vaidu Leonavičiumi nuvykome pažiūrėti – radome smarkiai išmindžiotą teritoriją, bet paties gyvūno nebuvo. Kurį laiką jis tikrai aplink vaikštinėjo – matydavome pėdsakų ir pasienyje, ir Paširvinčio miške, Grybingirio rezervate, ir ant rokadinio kelio. Galbūt šitas pats stumbras nuėjo iki Budavonės? Vėl paskambinau savo kolegoms į Lenkiją, bet jie užtikrino, kad šįkart „bėglių“ neturi. Gal atklydo kur iš Dzūkijos?“ – svarstė N. Paškauskas.

Ką daryti žmogui, jei netyčia miške akis į akį tektų susidurti su tokiu stambiu gyvūnu?

„Stumbras yra žolėdis, taikus gyvūnas. Bet su žvėrimis juk visko būna. Jei jam kas nors labai nepatiks, galbūt jis gali pulti. Todėl nereikia tyčia artintis, mėginti paliesti, nes šis žvėris už jus – tikrai gerokai didesnis ir stipresnis“, – kalbėjo N. Paškauskas.

Vis dėlto, regioninio parko vadovo nuomone, stumbras, jei jis vienas, čia ilgai neužsibus, juolab nedideliame Budavonės miške. Pavasarį jį pašauks gamta, tad žvėris greičiausiai iškeliaus ieškoti naujų teritorijų.

Šiek tiek istorijos

Stumbras – stambiausias dabartinis Europos laukinis žvėris.

Daugelyje Europos šalių šie gyvūnai išnyko XI–XV a. Ilgiausiai jų populiacija išliko Rytų Europoje, nes teisiškai stumbrai buvo Lenkijos karalių, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Rusijos carų nuosavybė. XVI a. pabaigoje Žygimantas Senasis už stumbro sumedžiojimą įteisino mirties bausmę. Nepaisant to, stumbrų populiacija vis tiek mažėjo.

Daugybė stumbrų tapo I pasaulinio karo vokiečių kariuomenės aukomis dėl mėsos, kailio ir ragų. Teigiama, kad pasibaigus karui gyvi buvo likę tik 9 stumbrai. Paskutiniai stumbrai išnaikinti tarpukariu Belovežo girioje ir Kaukaze. 1919 m. balandį Lenkijoje buvo nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs stumbras.

48 gyvūnai išliko tik zoologijos sodų pastangomis. Dėl zoologijos sodų ir privačių kolekcijų ši rūšis atkurta ir vėl gyvena laisvėje. Į Lietuvą stumbrai buvo atvežti 1969 m., o pirmieji 5 stumbrai į laisvę iš aptvarų buvo paleisti 1973 m. Stumbrai Lietuvoje vėl gyvena jau daugiau kaip 40 metų.