Pasišventęs savo gimtinei…

Skaudi žinia tegul atsirita ir iki Lieponos krantų – prasidėjus antrajai 2022-ųjų savaitei, sausio 11-osios naktį, Juodoji Viešnia iš Vilniaus klinikų išsivedė Amžinybėn Kybartų šviesuolį, Lietuvos pasienio su Karaliaučiaus kraštu istorijos metraštininką Albiną VAITKEVIČIŲ. Ilgas, garbingas amžius, pasakys ne vienas, bet tik artimiau bendravusieji, turėję laimės Jį pažinti gerą dešimtmetį, drįsta ištarti: tokie Žmonės dovanojami Gimtinei kartą per šimtmetį!

Išvydęs pasaulį 1928 m. gegužės 12 d. Vištytyje, anksti mirus mamytei 1931 m. Albinas su tėčiu ir broliu apsigyveno Kybartų valsčiaus Bajorų kaime. Iki 1944 m. vasaros mokėsi Kybartų kaimo ir miesto pradinėse mokyklose, buvo žymiųjų kybartiečių Jeronimo Šalčiūno, Vandos Dapševičienės-Leimantienės, Albino Žalnieruko amžininkas, Algimanto Kezio ir Edvardo Šulaičio, pasitraukusiųjų į Vakarus, bendraklasis. Baigiantis karui su šeima evakuotas, darbavosi Rytprūsiuose vokiečių įsteigtame darbo batalione. Lenkijoje regėjęs savo pamotės žūtį ir palaidojęs ją bendrame aukų kape, po 1945 m. gegužės 9-osios pėsčiomis grįžo į Kybartus… Kelias paras sovietų laikytas Kybartų filtracijos lageryje ant Prapuolenių kalnelio, po tardymų išleistas apsigyveno pas tėvo seserį, kur dirbo atsitiktinius darbus ir tęsė mokslą Kybartų gimnazijoje. 1948 m. sėdęs į prekinį traukinį, išvyko siekti žinių į darbininkų ir valstiečių parengimo kursus prie Kauno universiteto. Per pora metų juos baigęs įstojo į Kauno politechnikos institutą ir 1954 m. su pagyrimu baigęs Elektromechanikos fakultetą įgijo inžinieriaus elektromechaniko diplomą. 1954–1957 m. paskirtas dirbti Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos Techninės literatūros skyriaus redaktoriumi. Ten ir patyrė knygų rengimo bei leidybos skonį…

1957–1965 m. A. Vaitkevičius darbavosi Valstybiniame mokslo ir technikos komitete skyriaus viršininku, 1965–1967 m. – eksperimentinio Metalo pjovimo staklių mokslinio tyrimo institute Mokslinės–techninės informacijos skyriaus vedėju, 1967–1968 m. – Lietuvos Mokslų akademijos prezidiumo Gamtos ir visuomenės mokslų koordinavimo tarybos sekretoriumi, o 1968–1990 m. ėjo Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas. Nuo 1990 m. iki 1996 m. tarnavo ką tik įsteigto Lietuvos muitinės departamento Muitinės procedūrų skyriaus vyresniuoju specialistu. Gabus ir darbštus Albinas visą dešimtmetį (1966–1976) buvo ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Technikos istorijos ir Mokslotyros kursų lektorius. 1956 m. parašęs ir išleidęs praktinę knygą „Elektra bute“, išėjęs į pensiją atsidavė individualioms ir atkaklioms Kybartų krašto praeities studijoms.

Tik Jo talentas ir žinios, įžvalgus protas ir begalinė meilė savo šaknims lėmė, kad Kybartų kraštas turi monografiją „Kybartai. Lieponos–Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“ ir biografinį žinyną „Kybartų krašto žmonės“, o mūsų miestas – Senosios Kryžkelės aikštę su paminkliniu akmeniu ir Lietuvos prezidento Antano Smetonos pasitraukimo į Vakarus įamžinimo tikslią vietą… Paties Albino karo metų išgyvenimai, po kruopelytę Lietuvos istorijos, centriniame valstybės archyvuose, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, per vasaras Marijampolėje, Vilkaviškyje, Kybartuose surankioti mūsų krašto praeities faktai, jo skenuotos ir autorinės nuotraukos, vėliau kompiuteriu paties valandų valandas rinkti tekstai tapo originaliomis Kybartais vadinamų vietovaldų istorijomis, Sūduvos šviesuolių biografijomis. Kone dešimtmetį su pavydėtinu užsidegimu dirbtas kraštotyrinis darbas, gimęs iš nostalgijos gimtinei, galiausiai sugulė į knygas ir nuo 2012 m. žmonėms, besigilinantiems į Kybartų praeitį, jos yra tapusios savotišku Kybartų istorijos Šventraščiu. Tad dėkodami lenkiam galvas už knygas apie Kybartus…

Albinas buvo Pasaulio kybartiečių draugijos steigėjas ir jos pasišventęs narys nuo 2007 m. Jo su žmona Donata namai Antakalnyje, kaip ir savomis rankomis pastatytas bei įrengtas sodo namelis Nemenčinės miškuose, daug metų ne vienam iš mūsų buvo tapę savotiška kybartiečių, susitelkiančių sostinėje vardan Kybartų, ambasada… Liekam amžinai dėkingi ir už tas neįkainojamas namų jaukumo, atvirų diskusijų ir pagarbios bendrystės valandas. Tikimės, kad ir pats, patyręs aukštąją Būties akimirką ne vieną, kuklusis geraširdis Kybartų Šviesuolis, brangusis mūsų Albinukas ilsėsis palaimingoj ramybėj Anapilyje…

Pagarbiai kraštiečių vardu –

Violeta MICKEVIČIŪTĖ