Paupį papuošė užliejamų skulptūrų kompozicija

Simona SIMANAVIČIENĖ

Šeimenos upės pakrantėje nugulusi akmens skulptūrų kompozicija jau spėjo sulaukti vilkaviškiečių dėmesio. Jos autorius skulptorius Marijus Petrauskas pasidalijo mintimis apie kūrybos procesą.

Atpažįstame save

Prieš pradėdamas dirbti su akmeniu skulptorius M. Petrauskas pagamino skulptūrų atitikmenis iš gipso, kiekvienai suformuodamas norimą veidą, mimiką. Autorius kalbėjo, kad šiais laikais ypač populiarus atsikartojantis menas jo visiškai nežavi: „Nesinorėjo daryti visų veidų vienodų, norėjau, kad siužetas atsirastų.“

M. Petrauskas siekė kompozicijai suteikti truputį mistikos, filosofijos. Taip atsirado šaukiantis išsigandusios išraiškos personažas. Tai vyresnio amžiaus žmogus, kuris stebisi aplinkos virsmais, pasauliu. „Gal per daug sudėtingai nuskambės, bet tas personažas galėtų būti ir Dievas, kuris žiūrėdamas žemėn negali patikėti tuo, ką mato“, – samprotavo autorius.

Kompozicijoje galima pamatyti įsimylėjėlius, meiliai žvelgiančius vienas į kitą, miegančią mergaitę, pūstažandį vaiką, taip pat bruožais ir gudriu žvilgsniu išsiskiriantį veidą. „Norėjau suteikti skulptūroms charakterį, emociją. Visi personažai, išskyrus vieną, yra artimi mums, atpažįstame save, o tas vienintelis lyg kontrastuoja su kitais. Manau, kad kai žmogus pamato skirtumus tarp savęs ir kitų, rodos, geriau suvokia save“, – apie galimas prasmes užsiminė skulptūrų kūrėjas.

Pats skulptorius kompoziciją pavadino „Veidai, kuriuos verta mylėti“.

Lietuviški rieduliai

Bėgant metams keičiasi technologijos, tad tie, kurie galvoja, kad skulptoriai vis dar kuria darbuodamiesi su kūju ir kaltuvu, klysta. Šių dienų menininkai neapsieina be įvairių elektrinių šlifavimo įrankių.

Visgi, pasak M. Petrausko, Lietuvoje randami granito rieduliai nėra taip lengvai raižomi net ir geriausiais įrankiais. Mūsų krašto rieduliai kietesni negu akmenys, atgabenami iš kitų vietovių. „Sunku granitą apdirbti. Ukrainos skulptoriai, su kuriais kartu dalyvauju pleneruose, sakė: „Žinome, buvome Lietuvoje, tas jūsų akmuo toks kietas, visiškai kitoks negu pas mus.“

Menininkas priminė, kad anksčiau akmenys turėjo išskirtinę reikšmę lietuvio gyvenime. Jie žymėjo pakeles, kelius, sodybas, svarbi buvo ir istorinė akmenų atmintis, kurią dabar tyrinėja ezoterika.

Kadangi kiekvienas darbas išsiskiria savo istorija, menininkas teigė nenorėjęs gaminti skulptūrų iš akmens masyvo, nors taip būtų buvę lengviau. Masyvą galima formuoti, kaip nori, o rieduliai patys diktuoja formą, reikia prie jų prisitaikyti. Kurdamas akmeninius veidus autorius siekė autentiškumo, todėl akmenis rinkosi iš Lenkijos pasienyje esančio karjero. Galime pasidžiaugti, kad Šeimenos paupyje nugulė mūsų regiono akmenys.

Kūrybinė laisvė

Rangos darbus prie Šeimenos upės atliekanti UAB „Sumeda“ su kauniečiu skulptoriumi M. Petrausku bendradarbiauja ne pirmą kartą. Patirtį ir kruopštumą vertinanti bendrovė yra patikėjusi menininkui sukurti Vasario 16-osios akto signataro mūsų kraštiečio Petro Klimo biustą Kalvarijoje.

„Realizuodamas akmeninių galvų idėją turėjau visišką laisvę. Retai kada užsakovas tai leidžia“, – akcentavo skulptorius. Jis negailėjo gražių žodžių rangovams ir juos vadino kūrėjo svajone. O kai kūryba nevaržoma, norisi labiau pasistengti, skirti daugiau dėmesio.

Apžiūrėję Šeimenos pakrantę menininkas ir rangovo atstovai aptarė galutinę idėją. Kadangi išskirtinių reikalavimų nebuvo, o su skulptoriaus pasiūlymais rangovai sutiko, darbą M. Petrauskas pradėjo praėjusios vasaros pradžioje.

Visgi, jo nuomone, Šeimenos paupys nebuvo tinkamiausia vieta užliejamų skulptūrų kompozicijai. „Tokio tipo skulptūrai vieta geografiškai nėra ideali, todėl pirminė projekto idėja buvo sunkiai įgyvendinama. Upelis yra siauras ir staigiai gilėjantis, todėl akmenis iškart dėti į vandenį buvo neįmanoma, nes jie galėjo greitai nugarmėti gilyn“, – kalbėjo meistras.

Marijus Petrauskas neslėpė, kad baigęs darbą retai kada yra patenkintas rezultatu.

„Taip nutinka, nes įgyvendindamas idėją (o tai kartais trunka ne vieną mėnesį) imu jausti, kad galėjau padaryti geriau. Nors nežinia, ar pavyktų geriau. Gal tiesiog kitaip. Viskas keičiasi: tiek mintys, tiek idėjos, ir pats keitiesi“, – svarstė skulptorius.

Smagu žinoti, kad šio menininko šaknys yra Suvalkijoje: Marijaus senelis kilęs iš Kalvarijos, kur ne vienus metus užsiėmė akmenkalyste.

Planuota seniai

Prireikė dešimtmečio, kad garsaus architekto Rolando Paleko ir jo komandos sumanyta užliejamų skulptūrų idėja virstų konkrečiu kūriniu.

Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėja Jurga Grigaliūnaitė priminė, kad anuomet R. Paleko studijos parengta Šeimenos upelio pakrančių sutvarkymo ir jų panaudojimo rekreacinėms reikmėms vizija, kurią architektai pavadino „Pasivaikščiojimas po Šeimenos paupį“, buvo integruota į dabar įgyvendinamą techninį pėsčiųjų tako ir laisvalaikio erdvių projektą.

Pasak J. Grigaliūnaitės, akmenų kompozicija įdomi tuo, kad kaskart einant pro šalį atrodo vis kitaip. Upės vandeniui kylant akmenys jame panyra, o dėl įrengto apšvietimo išlieka matomi. „Visų akmeninių veidų išraiškos skirtingos, turbūt kaip ir mūsiškės: vieną dieną esame liūdni, kitą – šypsomės. Žmones taip pat veikia gamtos sezonai, todėl šie veidai, kaip ir mes, pavaldūs metų laikams“, – mintimis dalijosi J. Grigaliūnaitė.

Mažosios architektūros sprendinių R. Paleko studija yra pasiūliusi ir daugiau, tad laikas parodys, kuo dar rangovai nustebins pėsčiųjų tako paupyje praeivius.