Vabalams irgi reikia namų

Eglė MIČIULIENĖ

Namelius turėtume gaminti ne tik paukščiams, bet ir… vabalams. Bent jau taip tvirtina gamtą mylintis auksinių rankų meistras Andrius Milinkevičius.

Netenka natūralių buveinių

A. Milinkevičiui nei idėjų, nei darbo niekuomet netrūksta. Jau ne tik mūsų rajono, bet ir visos Lietuvos gyventojai yra skaitę ar girdėję apie nagingo vyro pastatytą molinį namą Kiršų kaime, jo požiūrį į ekologiją, aplinkos tausojimą, ne vienas yra matęs ar net ir įsigijęs jo metalo, medžio dirbinių.

O šiuo metu Andriaus dirbtuvėse, anot jo paties, kvepia pavasariu: čia rikiuojasi dailūs inkiliukai. Tik juose vietoje vienos landos yra daug skirtingo diametro skylučių. Mat šie meistro pagaminti nameliai skirti ne paukščiams, o įvairiems vabzdžiams.

„Vabalams žiemai reikia kokios nors buveinės. Jie mėgsta augalines atliekas, medžių išvartas, senus kelmus. Anksčiau laukuose likdavo daugiau biomasės, t. y. švendrų, šiaudų, varnalėšų ir kitų augalų stambesniais stiebais, kuriuose vabzdžiai ir žiemodavo. Dabar mokslininkai jau pripažino, kad dirbamos pievos, trumpai nupjaunama žolė – nuostolis gamtai, nes įvairūs vabzdžiai gamtoje netenka natūralių buveinių ir taip daroma didelė ekologinė žala. Kai netenkama vabzdžių, netenkama ir paukščių“, – pasakojo A. Milinkevičius.

Ir pagalba, ir puošmena

Vadinamieji vabalų viešbučiai Lietuvoje – jau ne naujovė, o kai kuriose šalyse, kur aukšti aplinkosaugos standartai, jie ypač populiarūs.

Šaunu tai, kad tokie nameliai – ne tik pagalba vabzdžiams. Tai – ir dekoratyvi sodybos puošmena, ir naudinga pramoga pačiam žmogui. Ne tik vaikams įdomu stebėti vabalų gyvenimą.

Įsitaisę švendro gale vabaliukai jį labai gražiai užakiuoja. Iš to galima spręsti, kurie viešbučio „kambariai“ yra užimti.

Meistras tikina, kad buveinių veistis vabaliukams pagaminti nesudėtinga. Iš lentų sukalama namelio forma, tačiau tam tinka ir įvairios medinės dėžutės, platesni keraminiai vazonai ir kt.

Tokio būsto vidus užpildomas natūraliomis gamtinėmis medžiagomis: tuščiaviduriais augalų stiebais, pagaliukais, kankorėžiais, stagarais, samanomis. Namus vabzdys pasirinks pagal skylutės dydį: mažesnėse įsikurs smulkesni vabaliukai, didesnes rinksis stambesni. Laukinės bitės mėgsta erdvesnius būstus iš nendrių, varnalėšų stiebų, boružės ir auksaakės – šiaudus arba šieną ir t. t. Andrius pačioje namelių pastogėje padaro didesnę ertmę ir į ją prikiša nendrių „šluotelių“ – sako, kad šią viešbučio vietą mielai renkasi kamanės.

Įsikuria ir sienoje

Tokie vabzdžiams skirti inkiliukai gali būti įrengiami parkuose, soduose, privačiose valdose – bet kur.

Vabalams skirtus inkiliukus A. Milinkevičius rekomenduoja tvirtinti ant pietinės ar rytinės pastato sienos. Ir, be abejo, matomoje vietoje, kad patys galėtumėte pasidžiaugti padaryti darbu.

Dailūs Andriaus pagaminti vabalų viešbučiai puošia jau ne vieną teritoriją ir ne vienus namus. Ne tik Lietuvoje – tokių namelių vyras išsiuntęs ir draugams į Norvegiją – ten ekologija, bioįvairovės skatinimas labai vertinamas.

Tiems, kas neturi laiko daryti inkilo, A. Milinkevičius pataria nuo žemės truputį pakelti šiaudų „kitką“ ir ją kuo nors pridengti – tai irgi taps puikiu būstu įvairiems vabalams. Pasitelkus fantaziją galima sukurti gražias kompozicijas.

Įdomu, jog vabzdžių prieglobsčiu tapusi… pačių Milinkevičių molinio namo siena.

„Štai čia žiemoja ir veisiasi daug bičių vienišių. Vasarą jų zuja daugybė, tačiau jos draugiškos, negilia“, – šypsojosi Andrius.

Inkilai didiesiems sparnuočiams

Netrukus į Lietuvą pradės grįžti sparnuočiai.

Andrius Milinkevičius kasmet gamina ir kitus ragina gaminti namus paukščiams, ypač – didesniesiems: įvairioms rūšims ančių, dančiasnapiams, pelėdoms, apuokams.

„Didelius inkilus sunkiau ir pagaminti, ir iškelti, bet drastiškai sumažėjus senų drevėtų medžių tokiems paukščiams ypač sunku rasti namus. Tačiau reikėtų inkilų išsikelti ir savo sode, ypač jei nenorite, kad kopūstus graužtų kirminai, pultų kiti kenkėjai“, – sakė Andrius.

Pats meistras gamina inkilus įvairiems paukščiams, nuo mažiausio iki didžiausio: zylėms, varnėnams, žalvarniams, pelėdoms ir kitiems. Kelia juos tiek savo sodyboje, tiek paupiuose ar pamiškėse.

Įvairių inkilų brėžinių galima rasti internete. Vis dėlto A. Milinkevičius pabrėžia, jog paukščių būstus labai svarbu pagaminti taip, kad jie būtų lengvai valomi. Meistras šoninę inkilo sienelę viršuje lygiagrečiai pritvirtina dviem medvaržčiais, ir vienu – apačioje. Pastarąjį išsriegus inkilo šonas gražiai pasikelia ir namelis lengvai išvalomas.

Vietos užtenka visiems

Jau daug metų Andrius ir jo bendraminčiai domisi rūšių bioįvairovės plėtra ir ragina tai daryti kitus. Vyras savo teritorijos nesistengia sutvarkyti steriliai ir palieka vietos, kuri būtų palanki gyvūnijai.

„Pavyzdžiui, iš senų kelmų darau namus ežiams. Daugelis išrautus kelmus sudegina, bet degindami mes tik teršiame aplinką. Geriau sukrauti kelmus į kokį nenaudojamą sklypo kampą, ant jų sumesti sugrėbtų lapų, sukrauti šakų. Tokia buveinė bus puikus prieglobstis ežiukams, kiaunėms, žebenkštims, šermuonėliams ar kitiems gyvūnams“, – dėstė A. Milinkevičius.

Tokį gamtai draugišką gyvenimo būdą pasirinkę Milinkevičiai savo sodyboje Kiršų kaime turi ir ežių, ir šermuonėlių, į sklypą vienąkart atbėga lapės šeimyna, kitą atpurpia kurapkos su kurapkiukais. Vietos, pasak vyro, užtenka visiems.

„Atvažiavę į savo sodybą nuolat sutinkame stirnų, randame kitų gyvūnų pėdsakų. Smagu, kad gyvename aplinkoje, kuri palanki gyventi kitiems. Manau, kiekvienas, nedaug pastangų įdėdamas, skirdamas nors dalį savo laiko gali praturtinti žemę, padėti gamtai. Juk nieko nekainuoja pasodinti medelį, padaryti inkilą. O kai gamta turtinga – ir žmogus joje jaučiasi gerai“, – šypsojosi Andrius.