Kardinaliai gyvenimą pakeitęs vilkaviškietis tapo koučingo specialistu

Andrius GRYGELAITIS

Turbūt daugelis iš mūsų yra girdėję apie koučerius, tačiau greičiausiai jų paslaugomis yra naudojęsis vos vienas kitas. Kas iš tikrųjų yra tie lietuviams vis dar šiek tiek paslaptingi koučingo specialistai, geriausiai paaiškinti gali iš Vilkaviškio kilęs, o šiuo metu Klaipėdoje gyvenantis Gintaras Blažys.

Panašu į psichologus

Koučeris – tai profesionalas, kuris valdo specialias klausimų uždavimo technikas, leidžiančias maksimaliai panaudoti žmogaus potencialą, paskatinančias jį užsibrėžti ambicingus tikslus, numatančias veiksmus tikslams pasiekti ir užtikrinančias vidinį balansą darbiniame bei asmeniniame gyvenime. Būtent toks šios sąvokos apibūdinimas dažniausiai pateikiamas daugelyje žodynų. Pats Gintaras sako, kad koučingas, visų pirma, – galimybė išgirsti save. Kas geba tai, gali klausyti kitų.

„Žmogus viską daro dėl savęs. Egoizmas – didelė šių laikų problema. Mes visi trokštame dėmesio, todėl retai girdime kitus. Aš nuo mažens mėgau klausytis aplinkinių, domėtis, kaip jiems sekasi. Kadaise visa tai buvau apleidęs. Man tuomet niekas nerūpėjo. Net aš pats sau. Koučingas padėjo sugrįžti į save“, – pasakojo G. Blažys.

Jis teigė, jog koučingo specialistai iš esmės yra tie patys psichologai, padedantys žmonėms susitvarkyti su savo emocijomis, iššūkiais bei viduje kylančiais klausimais.

„Psichologijos studijos ir koučingo kursai remiasi panašiomis žiniomis bei metodika. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad psichologija labiau orientuota į praeitį, o koučingas – į dabartį bei ateitį. Koučingas moko visas jėgas nukreipti į priekį ir mažiau galvoti apie tai, kas buvo. Pastaruoju metu nemažai psichologų iš tikrųjų persiorientuoja į koučerius“, – teigė vilkaviškietis.

Nenustojo mokytis

Iki šiol Gintaro gyvenimas klostėsi permainingai ir tikrai ne taip, kaip jis būtų norėjęs. Vilkaviškietis neslepia, kad dar visai neseniai jis turėjo problemų su alkoholio ir kai kurių kitų žalingų medžiagų vartojimu, daugelyje situacijų elgėsi neapgalvotai bei neatsakingai. Laimei, jaunas vyras suprato, kad taip tęstis nebegali.

Mėgindamas išsivaduoti iš savo vidinių demonų G. Blažys ėmė gilintis į meditaciją, įvairius psichologinius skaitymus. Būtent tada į jo gyvenimą atėjo koučingas. Vilkaviškietis susisiekė su vienu žymiausių Lietuvoje šios srities specialistų Vitoldu Masalskiu ir jau netrukus pradėjo mokytis Koučingo paslaugų centre. Jis pasirinko pilną mokymų programą – 20 temų. Kursai truko 8, 5 mėn. Jų metu buvo gilinamasi į žmogaus vidų, įsitikinimus ir pan.

„Didžioji dalis pasirinktų temų – susijusios su šeima, savirealizacija, saviugda ir t.t. Su mumis dirbo įvairūs psichologai, psichiatrai, psichoterapeutai, patyrę savo sričių profesionalai. Mus treniravo patyrę koučeriai, tačiau ir patys turėjome kitiems žmonėms pravesti sesijas. Naudą, kurią iš šių kursų tikėjausi gauti, pajutau jau po pirmojo užsiėmimo“, – teigė pašnekovas.

Nors šiuo metu jis jau yra sertifikuotas koučeris, tačiau, kaip pats teigė, mokytis tikrai nebaigė. Gintaras nuolat gilinasi į su šia sritimi susijusius dalykus, semiasi reikalingų žinių. Jo teigimu, šis procesas negali nutrūkti.

Sėkmingi žmonės

G. Blažys pripažino, kad Lietuvoje daugelio požiūris į koučerius vis dar yra gana atsainus. Tikrai ne visi žmonės supranta šių specialistų teikiamą naudą. Pavyzdžiui, JAV koučingo paslaugomis naudojasi itin daug asmenų. Anot Gintaro, įprastai tą daro sėkmingi, išsilavinę, daug verslų valdantys žmonės. Jie dažniausiai jau nesugeba patys susitvarkyti su savo problemomis, todėl pagalbos kreipiasi į profesionalus.

„Galima sakyti, kad verslininkai taip pat yra savotiški koučeriai, tik be diplomo. Juk jie privalo daug bendrauti su savo darbuotojais, rodyti jiems pavyzdį. Įmonių vadovams koučingo sesijos padeda į save pažvelgti iš šono, pamatyti, ką galima tobulinti ar pakeisti“, – pasakojo vilkaviškietis.

Pasak jo, koučeriams taip pat reikia kitų kolegų pagalbos. Darbas su žmonėmis nėra lengvas, reikalaujantis daug supratimo ir atjautos, įtraukiantis į kito asmens problemas. Būtent dėl to šios srities atstovai neretai kreipiasi į savo kolegas, seka juos, semiasi iš jų įkvėpimo.

Pernai koučerio diplomą įgijęs Gintaras teigė specialiai neieškantis klientų. Anot jo, tai žmones gali atbaidyti. Dažniausiai norintieji patys jį susiranda. Vyras nuolat savo feisbuko paskyroje skelbia pozityvius bei filosofinius tekstus, kone kas savaitę viešina vaizdo įrašus, kuriuose kalbina įvairių sričių atstovus.

„Sesijų metu uždavinėdamas įvairius klausimus padedu žmonėms įsigilinti į savo pačių vidų ir ten atrasti slypinčias bei juos jaudinančias problemas. Prisipažinsiu, prisibelsti į lietuvių sielas nėra lengva. Mes esame pakankamai uždari žmonės. Pastebėjau, kad uždariausi yra tie, kurie dirba nemylimą darbą arba prastai pažįsta save. Tai susiję net su turimu išsilavinimu. Kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo lengviau jį prakalbinti. Per mano sesijas yra apsiverkęs ne vienas asmuo. Tai laikau geru ženklu“, – teigė Gintaras.

Kariuomenėje tapo bebaimis

G. Blažio teigimu, visame pasaulyje yra nemažai apsišaukėlių koučerių, kurie nors ir turi diplomą, tačiau negyvena savo skleidžiamomis teorijomis ir orientuojasi tik į asmeninę naudą. Vilkaviškietis stengiasi eiti priešingu keliu. Jis nuolat gilina žinias, nuolat užsiiminėja meditacija, joga, jau kurį laiką propaguoja veganišką gyvenimo būdą.

Gintaras prisipažino iki šiol nesijautęs savimi, dažniau klausęs ne širdies ar proto balso, o aplinkinių. Baigęs mokyklą jis ketino tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje įgyti krepšinio trenerio specialybę. Visgi drastiškai pakilus studijų kainoms vilkaviškietis buvo priverstas atsisakyti savo svajonės. Kurį laiką jaunas vyras dirbo atsitiktinius darbus, kol nusprendė eiti į kariuomenę. Ten jam sekėsi išties puikiai. Po kurio laiko jis perėjo į tuo metu Lietuvoje buvusią vienintelę Žvalgybos kuopą, į kurią patekdavo tik itin aukštus rezultatus pademonstravę kariai. Kariuomenėje Gintaras tarnavo kiek daugiau nei 9 metus.

„Šis laikotarpis man išties daug davė. Galima sakyti, jog per tą laiką tapau bebaimis. Ne gyvenime, o buvimo savyje. Kariuomenėje supratau, kad galiu būti lyderis. Mano pavyzdžiu tuo metu sekė nemažai kolegų. Jie patys to nežinodami padėjo man įveikti kai kurias baimes. Pavyzdžiui, visada bijojau aukščio, o kariuomenėje ne kartą teko šokti su parašiutu. Žinojau, kad negaliu parodyti, jog bijau, nes tuomet nebebūčiau lyderis. Visa tai mane labai užgrūdino“, – sakė pašnekovas.

Būtent po kariuomenės Gintaras kuriam laikui vėl buvo, kaip jis pats sako, pasiklydęs savyje. Alkoholis ir cigaretės vėl tapo jo nuolatiniu palydovu. Visgi jaunas vyras gana greitai suprato, kad taip tęstis nebegali, ir kardinaliai pakeitė savo gyvenimo būdą. Jį įkvėpė vienoje knygoje perskaityta rašytojo Žydrūno Sadausko frazė, kad tikras vyras yra tas, kuris laikosi duoto žodžio. Pasižadėjęs sau pasikeisti, vilkaviškietis netrukus tą ir padarė. Pasikeitė ne tik jis. Ėmė keistis ir jo gyvenimas. Gintaras netrukus sutiko savo gyvenimo draugę Aušrą, kuri neseniai jam padovanojo dukrytę.

Pats vyras teigė niekada nesijautęs geriau nei dabar. Jis ne tik rūpinasi šeima, veda koučingo užsiėmimus, bet ir vienu metu rašo dvi knygas. Viena iš jų bus labiau susijusi su asmenine patirtimi, kita – psichologinis romanas.

„Dabar esu labai laimingas. Per gyvenimą padariau daug klaidų, tačiau manau, kad tai buvo tiesiog geros pamokos. Iš tikrųjų norėčiau atsiprašyti kiekvieno sutikto žmogaus, kurį galbūt esu įskaudinęs. Tuo metu nebuvau savimi. Dabar pasaulis gyvena neramiais laikais. Padėti gali net maldos. Kaip buvęs karys galiu duoti tik vieną patarimą. Jei manote, kad galite ką nors pakeisti, – eikite ir keiskite. O jei ne – gyvenkite, kaip gyvenote. Nesėdėkite namuose, nepanikuokite. Taip pakenksite tik patys sau, o realios pagalbos dėl to niekas nesulauks“, – patarimų „Santakos“ laikraščio skaitytojams davė G. Blažys.