Civilizacijų kova Ukrainos fronte

Viso pasaulio akys šiuo metu nukreiptos į tai, kas dedasi Ukrainoje. Mums Lietuvoje tas ypač svarbu, nes karas vyksta mūsų pašonėje ir grėsmė, kuri daugeliui neseniai atrodė tik hipotetinė, dabar jau fiziškai naikina Ukrainos žmonių gyvenimus ir gyvybes. Vis dėlto, į karą Ukrainoje reikėtų pažvelgti kaip į pasaulio mastu vykstančios kovos dalį. Tai yra civilizacijų kova. Rytų kova su Vakarais. Individo laisvės kova su diktatūra. Despotizmo kova su liberalia demokratija.

Rytų pasaulyje demokratija neegzistuoja

Dažnai darome klaidą mus supantį pasaulį vertindami tik per savo vertybių prizmę. Jau priartėję prie Vakarų civilizacijos standartų (dažnai save įvardydami kaip Vakarus) vis mažiau suvokiame, kas ir kodėl vyksta į Rytus nuo mūsų.

Vakarų demokratijoje priimta manyti, kad valstybės valdymas priklauso jos piliečių visuomenei. Piliečiai turi teisę rinkti, kritikuoti ir reikalui esant net nuversti valdžią, jei ji kėsinasi į pamatines jų laisves (JAV Konstitucijos 2-oji pataisa į teisę turėti ginklą). Tokioje visuomenėje privaloma gerbti įstatymo viršenybę ir žodžio laisvę, nes tai yra laisvos visuomenės garantai.

Deja, šių visuomenės gyvenimo atributų nėra į rytus nuo mūsų valstybės sienų. Jei pažvelgtume į žemėlapį, tai pamatytume, kad visame likusiame Rytų pasaulio pusrutulyje iki pat Australijos yra vos kelios sėkmingai funkcionuojančios demokratijos. Kinija su Rusija sudaro galingiausią autoritarinį bloką, Islamo pasaulyje su keliomis išimtimis demokratija taip pat praktiškai neegzistuoja arba yra nunykusi.

Lig šiolei negali susitaikyti

Nėra joks atsitiktinumas, kad Vakarų civilizacijos dominavimas pasaulio arenoje ištisus šimtmečius tiesiogiai buvo susijęs su visuomenės kultūriniu ir socialiniu progresu. Demokratija gimė senovės Graikijoje, buvo tobulinama senovės Romoje, o suklestėjo JAV. Individo saviraiškos laisvė sužydėjo renesanso Italijoje, Švietimo amžius užgimė XVIII a. Prancūzijoje, Pramonės revoliucija pasaulį negrįžtamai pakeitė Didžiojoje Britanijoje. Moterų emancipacija taip pat tapo Vakarų civilizacijos produktu. Senajame žemyne buvo padėti ir žmoniją į neregėtą klestėjimą atvedusios laisvosios rinkos ir kapitalizmo pagrindai. Žmogaus teisės, įteisintos JT Konvencija, yra suvokiamos kaip laisvos modernios visuomenės pagrindas. Jos taip pat buvo priimtos Vakaruose.

Visą šį laiką nuo pat viduramžių Rytams teko besivejančiųjų vaidmuo. Per tą laiką jie patyrė daugybę pralaimėjimų ir pažeminimų. Kinija visą XIX a. vadina gėdos amžiumi. Tuo metu šalis prarado savo teritorijas karuose ir buvo nuskurdinta prasto valdymo. Rusija, savo ruožtu, per vieną amžių (XX a.) du kartus dėl nenoro ir nepajėgumo reformuotis prarado didžiausią pasaulyje imperiją. Su tuo nei jos valdantysis elitas, nei didelė dalis eilinių piliečių negali susitaikyti ir šiandien. Islamo pasaulis, viduramžiais buvęs mokslo ir švietimo centru, dėl religinių karų sustabdė savo civilizacijos vystymosi procesą ir iki pat XX a. antrosios pusės buvo Vakarų valstybių galios žaidimų aikštele.

Kas rūpi Vakarams, nerūpi Rytams

Vakarai, patys darydami klaidas ir besimokydami iš jų, sugebėjo XX a. antrąją pusę paversti beprecedenčiu istorijoje taikos ir klestėjimo laikotarpiu iki tol karų židiniu buvusioje Europoje. Sukurta Europos Sąjunga užtikrino vakarų europiečių materialinę gerovę, o NATO – jų saugumą. JAV tapo galingiausia pasaulio valstybe ir padėjo išlaikyti jėgų pusiausvyrą vykstant Šaltajam karui. Galiausiai sugriuvus Sovietų Sąjungai atrodė, kad Vakarai jau galutinai nugalėjo ir beliko palaukti, kol jų akivaizdžiai pranašesnes vertybes perims Rytai bei užbaigs, atrodytų, amžiną tarpusavio priešpriešą.

Žingsniai buvo pradėti daryti dar praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje JAV prezidentui Ričardui Niksonui „atidarius“ Kiniją ir jos ekonominį potencialą pasauliui. Toliau, po Sovietų Sąjungos griūties, sekė tarptautinių santykių atšilimas tarp Rusijos ir Vakarų. JAV prezidentas Džordžas Bušas net poetiškai pasakė, kad pažvelgęs į tuometinio Rusijos vadovo Vladimiro Putino akis pamatė jo sielą… Amerikiečiai bandė eksportuoti Vakarų vertybes ir į Islamo pasaulį.

Manau, dabar jau drąsiai galima pasakyti, kad beveik visi šie bandymai buvo nesėkmingi. Rusija grįžo prie grobuoniškos užsienio politikos sunaikinusi bet kokias laisvos visuomenės užuomazgas. Kinija tapo dar žiauresne, modernesne ir galingesne policine valstybe, kurioje XXI a. koncentracijos stovyklos yra norma. Islamo pasaulis, mielai priėmęs vakariečių technologijas bei pinigus, ir toliau finansuoja teroristus, riboja žodžio laisvę, religijos neatskiria nuo valstybės valdymo, trypia žmogaus teises ir laiko savo visuomenes priespaudoje. Nors šios trys galios yra skirtingos savo kultūrinėmis ir istorinėmis ypatybėmis, operuoja skirtingais veikimo modeliais, jas vienija neapykanta Vakarams ir noras, kaip jos pačios įsivaizduoja, atitaisyti istorinę neteisybę, susigrąžinti joms priklausančią didybę ir teritorijas.

Realybė tokia, kad tai, kas rūpi dabar Vakarams: kova su klimato kaita (Kinija tik didina CO2 emisiją), lyčių lygybė (Rusijoje įteisintas smurtas prieš žmoną šeimoje) ar seksualinių mažumų tolerancija (ne vienoje musulmoniškoje šalyje už netradicinę seksualinę orientaciją skiriama mirties bausmė), visiškai nerūpi Rytų autoritariniams režimams. Jiems rūpi jėga, valdžia ir turtas. Šiems tikslams pasiekti tinkamos visos priemonės. Tarptautiniai įsipareigojimai ir sutartys yra reikalingi tik tuomet, kai jie palankūs savo tikslams pasiekti, o jeigu ne – išmetami į šiukšlių dėžę.

Optimizmo teikia atgimusi vienybė

Politinės ir istorinės aplinkybės lėmė, kad Ukraina tapo šios didžiulės kovos fronto linija. Kova, iki tol vykusi vengiant atvirai griebtis brutalios jėgos, prasidėjo, ir, deja, tai gali būti ne pabaiga. Rusija veikia atviriau ir primityviau, nesibodėdama lieti nei savo, nei kitų šalių žmonių kraujo. Kinija moka veikti šiek tiek subtiliau ir dabar stebi, kaip klostosi situacija. Greičiausiai bando apskaičiuoti savo galimus veiksmus ir jų pasekmes. Visi gerai žino Kinijos planus užvaldyti Taivaną ir Pietų Kinijos jūrą. Ji turi teritorinių pretenzijų ir su Indija. Iranas toliau kuria atominį ginklą, kuris tiesiogiai keltų grėsmę įsiplieksti didelio masto karui, padarysiančiam milžiniškų nuostolių.

Vakarai per atsipalaidavimą ir įtikėjimą savo saugumu tapo itin priklausomi: išteklių tiekimu – nuo Rusijos, pramoninės gamybos produkcija ir investicijomis – nuo Kinijos. Abi valstybės sąmoningai augino ir augina šias priklausomybes, kad reikalui esant galėtų varžyti Vakarų veiksmus stabdant jas nuo grobuoniškų ekspansinių tikslų.

Optimizmo į šį niūroką paveikslą įneša atgimusi Vakarų vienybė. Atrodo, pavojaus akivaizdoje Vakarai gali veikti vieningai, pastumdami į šoną materialinius interesus ir į priekį iškeldami egzistencinį savo valstybių ir savo vertybių saugumą. Rusija, pati to nenorėdama, vienija susiskaldžiusius vakariečius. Valstybės, kaip Vokietija, prieš tai vengusios investuoti į savo saugumą, akimirksniu nusprendė stiprinti gynybą. JAV realiai pradėjo ruoštis Baltijos valstybių gynimo situacijai. Dabar visi supranta, kad gyvena realaus karo grėsmėje. Karo, kuris plienu ir krauju grasina jų gyvenimo būdui ir jau grįžo į senąjį kontinentą. Karo, kurį už Europą ir jos vertybes dabar kariauja ukrainiečiai.

Arūnas TALUTIS

Istorikas