Patirti įspūdžiai išliks visam gyvenimui

Neįtikėtina ir apmaudu, kad jau mėnesį siautėjant karui Ukrainoje vis dar tenka sutikti tautiečių (laimei, nedaug), kurie tiki rusiška propaganda, teigiančia, kad karo ten nėra, kad viskas tik surežisuota Vakarų valstybių ir jų sąjungininkų iš už Atlanto.

Tokiems vertėtų nuvažiuoti nors iki Ukrainos ir Lenkijos pasienio bei pabendrauti su tais, kurie netekę namų ar net artimųjų bėga gelbėdami savo ir savo vaikų gyvybes. Arba bent jau paklausti žmonių, kurie visa tai matė savo akimis.

Patekti į šalį sudėtinga

Vilkaviškietis Raimundas Maslauskas, TV3 televizijos operatorius, sugrįžęs iš filmavimo Vakarų Ukrainoje, sutiko pasidalyti mintimis apie tai, ką pamatė, išgirdo bei išgyveno šios nepaprastos komandiruotės metu. Pastaroji kelionė – jau antrasis Raimundo vizitas į Ukrainos ir Lenkijos pasienį. Kalbėdamas jis paraleliai pasakojo susipynusius abiejų kelionių išgyvenimus.

Į Medykos pasienio punktą (vieną iš septynių, kur galima kirsti Ukrainos sieną ir patekti į Lenkiją) nusigauti buvę sudėtinga. Dviejų šimtų kilometrų spinduliu visi viešbučiai užimti. Raimundas paaiškino, kad nuosavu automobiliu nuvažiuoti iki vietos neįmanoma ir nesaugu, nes jį gali tekti bet kur palikti, be to, nesi garantuotas, jog bus leista grįžti tuo pačiu maršrutu. Tad dalį kelio teko įveikti traukiniu, o nakčiai užklupus glaustis mokyklos sporto salėje, kur buvo paruošta 150 gultų. Deja, paryčiais ten sugužėjo 280 pabėgėlių, ir nakvynės reikėjo ieškotis kitur. Padėjo lenkė, priėmusi lietuvius į savo namus.

Dirba iki išsekimo

Raimundas teigė esąs nustebintas ir sužavėtas fantastiško lenkų gerumo. Ten nepabuvojęs žmogus tiesiog negali įsivaizduoti situacijos ir organizacinių dalykų sudėtingumo. Kiek darbo ir pastangų reikia įdėti tam, kad būtų suvaldytas pabėgėlių srautas, kad visi sulauktų reikiamos pagalbos: nuo maisto, nakvynės, tualetų iki žmonių paskirstymo, transporto nukreipimo ir visos veiklos koordinavimo. Juk žmonės plaukia nenutrūkstama virtine dieną ir naktį. Išgąsdinti, sušalę, nuvargę.

Savanoriai dirba iki išsekimo. Jie suvažiavę iš visos Europos. Raimundas sutiko ne tik lietuvių, bet ir airių, vokiečių, net portugalų. Daug žmonių atvažiuoja individualiais automobiliais, pasitinka pabėgėlius Lenkijos pusėje su užrašais rankose, kas iki kur gali pavėžėti ar apgyvendinti.

Vos tik patekę į Lenkijos teritoriją pabėgėliai pamaitinami, registruojami, paskirstomi į laikinus punktus ar sodinami į autobusus keliauti toliau. Pavyzdžiui, Raimundas sakė matęs autobusus, kviečiančius važiuoti į Prahą. Vilkaviškietis operatorius sakėsi tikėjęsis išvysti daugiau ašarų, pasimetimo. „Stebėtinai ramu. Tvyro ramybė. Lenkijos pusėje karas jaučiamas tik iš žmonių nuotaikų“, – pasakojo Raimundas.

Savanorio pagalba

Reportažus R. Maslauskui teko filmuoti labai neįprastomis sąlygomis. Jau Lenkijoje prasidėjo atkaklumo išbandymas – pakeliui užklupo siaubinga pūga. Pastarąjį kartą Raimundas važiavo su reportere Geda Kumžiene nuosavu automobiliu iki lietuvių savanorių išnuomoto viešbučio „Arkadia“ Liublino Tomašuvo (Tomaszow Lubelski) mieste. Toliau vyko autobusu iki pasienio Rusios Ravos (Rava Ruska) punkto. Deja, iš pirmo bandymo nusigauti iki pasienio nepavyko, nes autobusui buvo liepta keisti maršrutą. Teko su visa manta išsikraustyti, o paskui ilgai ieškoti, kas nuo pusiaukelės parvežtų atgal į viešbutį.

Kitą dieną juos pavėžėti sutiko lietuvis savanoris Tomas, kuris vežė humanitarinės pagalbos krovinį į Lvivą, o iš ten – pabėgėlius į Lenkiją. Tomas atvyko į „Stiprūs kartu“ koordinavimo centrą palikęs darbą, pasiėmęs atostogų. Kažkada buvo vairavęs autobusą, tai ir pasisiūlė padirbėti vairuotoju. Tomą ukrainiečiai Lvive pasitiko su kepalu duonos. „Pasirodo, praeitu maršrutu pats to nežinodamas jis į Lenkiją iš karo pavojaus išvežė šių ukrainiečių, teritorinės gynybos narių, vaikus“, – pasakojo R. Maslauskas.

Ištrūkę iš karo siaubo

Ukrainoje šį kartą praleista para.

„Vos tik įvažiavus į Ukrainos teritoriją vaizdas pasikeičia. Tuomet ir supranti, kad vyksta karas: visur – kelių užkardos ir patikros. Smėlio maišais, cemento krūvomis užblokuoti keliai. Iš pradžių sunku patikėti tuo, ką matai. Viską prižiūri teritorinė gynyba – Ukrainos savanoriai“, – įspūdžiais dalijosi vilkaviškietis.

Lvive Raimundas su kolege žurnaliste Geda filmavo ir žmones kalbino geležinkelio stotyje, į kurią ir suplaukia didžioji dalis pabėgėlių. Daugiausia – nuo karo vaikus gelbstinčios moterys. Iš paties bombardavimo pragaro ištrūkusieji pasakojo gatvėse matę gulinčius sviedinių suniokotus žmonių kūnus. Anot Raimundo, tokioje situacijoje sukauptas turtas ar užimama padėtis tampa nebesvarbūs. Išsigrynina vertybės.

Kai kurie žmonės namus palieka jau nebe pirmą kartą. Raimundas sutiko jauną baltarusę merginą, kuri į Ukrainą buvo pabėgusi nuo persekiojimo savo šalyje, o dabar su savo šuniuku iki pasienio patikros punkto 30 km atkeliavo pėsčiomis. Vilkaviškietis vienoje eilėje pasienyje stovėjo ir su į Ukrainą kovoti grįžtančiais vyrais.

Svarbus moralinis palaikymas

Pasakodamas Raimundas šią kelionę vis lygino su pirmąja, aiškino aplinkybes ir nuolat besikeičiančią situaciją Lenkijos ir Ukrainos pasienyje. Pasak jo, nors Rusios Ravos pasienio punktas mažesnis nei Medykos, tačiau grįžtant iš Ukrainos į Lenkiją iki patikros punkto teko aštuonias valandas laukti autobusų eilėje. Toks tas bėgančiųjų nuo karo srautas.

Pasiteiravus, kuo galėtume padėti mes, gyvenantys čia, Vilkaviškyje, Raimundas patikino, kad ukrainiečiams labai svarbus moralinis palaikymas, ne tik daiktai, pinigai, ginklai. „Kai aš paklausiau ukrainiečių, ką kitą kartą jiems atvežti, buvau nustebintas atsakymo. „Atvežkite mums savo miško brolių dvasią“, – sakė jie. Ukrainiečių ryžtas toks didelis, kad kitaip, nei apie pergalę, jie ir negalvoja. Didžiausią įspūdį man padarė žmonių vienybė – tiek ukrainiečių, tiek ir savanorių“, – tvirtino R. Maslauskas.

Rita MITKUTĖ-MADDOCK