„Net nesitikėjau, jog pėdos pasivijo“, – autografą naujoje savo poezijos knygoje įrašė vilkaviškietis Gražvydas Gavėnas. Vėl vilkaviškietis. Po poros dešimtmečių gyvenimo ir darbų užsienyje grįžęs namo.
Čia, kur pradžių pradžia. Kur gimė pirmieji eilėraščiai. Grįžęs su trečiąja poezijos knyga „…pėdos pakrantėj savoj…“, kuri, kaip sako autorius, gimė iš sentimentų savam kraštui, gimtajam Vilkaviškiui. „Aš laimingas čia gimęs ir dabar vėl sugrįžęs“, – liudija vieno eilėraščio eilutės.
Nediduke rinkinyje – paskutiniųjų metų kūryba, dalis kurios liko ir jau planuojamai ketvirtajai vilkaviškiečio knygai. Pasak G. Gavėno, poezijos žodžiai atsargiai liejasi į sakinius ir maudosi atsiminimuose… Knygoje į keturias dalis sudėliotuose eilėraščiuose suspindi „Kasdienybės akimirksniai“, atsiskleidžia „Erdvės jutimas“ ir „Meilės pojūčiai“, priglaudžia „Gamtos pavėsiai“…
Knygos „…pėdos pakrantėj savoj…“ pristatymas ir susitikimas su jos autoriumi G. Gavėnu planuojamas balandžio pabaigoje Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje.
„Santakos“ inf.
Gražvydas GAVĖNAS
Mintis
Aš pakelsiu akis
Į mėlyną dangų
Ir sapnuose jį išbraidysiu…
O vėliau pasiklysiu
Rasotoj gimtinės žolėj,
Kol aštrus skambesys
Ant dalgio šaltumo pasklis…
Bus gražu po saulėtekio juosta,
Net gegutė iš laimės
Tarp šakų užkukuos…
Aš sudėsiu garsus
Ir metus suskaičiuosiu,
Kad dalintis galėčiau
Su jumis kartu…
O dangau, mėlynasis dangau,
Tu lyg akys prabėgusios meilės,
Debesim išrašysiu tau skirtus žodžius
Ir tyliai išeisiu –
Per šviežiai nupjautą atolą,
Kur šviesa lyg aidas pasklis
Nubangavus į mėlyną tolį…
Baltas gyvenimas
Mano baltas gyvenimas
Skausme iš įsčių ištekėjo –
Jį maudžiau, kad liktų baltas, –
Mano gyvenimas…
Kelio vingiai purvą palieka
Ant mano balto gyvenimo,
Aš lyg aslą kaskart šveičiu –
Kad liktų vėl baltas
Mano gyvenimo kelias…
O rytais išvedžioju –
Lyg šunį – taip džiaugsmingai
Jis blaškos – lyg jūroj purslai –
Džiaugias baltas gyvenimas…
Kai dulkės nusėda ant veido
Ir lašas nurieda ant skruosto
Iš melsvo dangaus –
Aš prausiu savo gyvenimą –
Kad liktų skaistus,
Kaip rytmetį gimus mintis…
Man baugu bus išėjus –
Kas gi dulkes nupūs
Nuo mano balto gyvenimo?..
Noras
Aš surenku savas mintis
Lyg samanas į saują
Ir kloju patalą lig pat aušros.
Prašau – nubrauki ašaras nuo veido,
Tegul jos nekviečia dangaus.
Dangus ir taip jau
Turi savo prasmę
Ir dar neištartus žodžius.
O savo sakiniais
Mes jau gilius griovius iškasę,
Pripildę purvino vandens,
Kurį gal laikas, meilė
Gali išvalyti,
Kaip naktyje suskambusi malda…
Tai gal sunkias mintis
Paleiskim eiti
Link savo laimės,
Į dar neatrastus laukus…
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.