Pagerbė savo krašto knygnešių atminimą

Birutė NENĖNIENĖ

Knygnešio dieną Kudirkos Naumiesčio muziejus pakvietė paminėti… kapinėse. Prie tikslinių renginio dalyvių – Vinco Kudirkos gimnazijos gimnazistų grupės – prisijungė keletas krašto istorijai ir kultūrai neabejingų žmonių. Ekskursija prasidėjo prie pagrindinio įėjimo į Meištų kapines.

Vinco Kudirkos muziejaus ilgametė muziejininkė Danguolė Dabrišienė rodė kelią prie kiekvienos žinomos knygnešių kapavietės, buvo uždegtos atminimo žvakelės. Simboliška, kad Meištų kapinėse yra žinoma šešiolika palaidotų knygnešių. Muziejininkės palydėjimas buvo įdomus ir naudingas, kadangi glaustai supažindino su daugiau ar mažiau žinomomis knygnešių gyvenimo istorijomis.

Yra žinoma, kad caro priespaudos metais lietuvišką spaudą – įvairius atsišaukimus, mokslo populiarinimo knygas, grožinę literatūrą – per Šešupę ir Širvintą į Lietuvą Naumiesčio apskrityje gabeno per pusantro šimto knygnešių. Tai buvo ūkininkai, amatininkai, tarnautojai, kunigai ar paprasti, net beraščiai žmonės. Nors kai kurių jų veiklą galima traktuoti ir kaip verslą, kontrabandą, bet lietuviškos spaudos draudimo metais literatūros pernešimas, jos platinimas, leidimas prilyginamas patriotizmui. Šie žmonės atliko labai svarbų darbą išsaugant lietuvių kalbą. Dalis knygnešių ir daraktorių, į Sibirą ištremtų caro, o vėliau ir sovietiniais laikais, ten baigė savo gyvenimo kelią. Daugumos kapai nėra žinomi. Ir Meištų kapinėse keletas iš žinomų knygnešių yra palaidoti bendruose giminės kapuose, tačiau jų vardai likę nepažymėti. Ant kelių kapų giminių iniciatyva uždėtos atskiros plokštės su užrašais, jog čia ilsisi knygnešiai.

Tarp tų šešiolikos Meištų kapinėse žinomų palaidotų knygnešių keletas yra kilę iš Vilkaviškio rajono. Visų pirma – vienas žinomiausių kovotojų dėl laisvos Lietuvos, laikraščio „Varpas“ leidėjas, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Jo kapą nuolatos rūpestingai prižiūri Vinco Kudirkos muziejaus muziejininkai. Čia gausu lankytojų, nevysta gėlės ir nuolatos šviečia žvakelės.

Tačiau ne kiekvienam žinomas Marcelės Barzdaitytės vardas, jos indėlis į lietuviškos spaudos platinimą. Jos amžinojo poilsio vieta yra senųjų kapinių pačioje pabaigoje, prie tvoros. Minint lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį 2004 metais V. Kudirkos fondo valdybos ir seniūnijos dėka Marcelės kapas įamžintas akmenine atminimo plokšte. M. Barzdaitytė kilusi iš Smalinyčios kaimo, savo gyvenime ilgiausiai patarnavusi kunigams. Gyvendama Kudirkos Naumiesčio pakraštyje ji padėjo ir į šį miestą atsikėlusiam Vincui Kudirkai, buvo jo paskutiniųjų gyvenimo mėnesių pagalbininkė buityje. Taip pat ji slėpdavo ir į nurodytas vietas pristatydavo lietuvišką spaudą, raštus, perduodavo patikimiems žmonėms laikraščius, knygas, perspėdavo rašytoją dėl rusų šnipų, laiškus su jo rankraščiais rizikuodama nešdavo į Širvintos paštą, ir nė karto neįkliuvo žandarams. Po V. Kudirkos mirties ši drąsi, labai teisinga ir paprasta knygnešė gyveno vargingai, glausdavosi pas svetimus žmones, teko net išmaldos prašyti, kol prieglobstį iki paskutiniųjų dienų rado Naumiesčio senelių prieglaudoje. Nuo 1931 m. gruodžio kaip V. Kudirkos slaugytojai jai buvo paskirta 30 litų valstybinė pensija. Tuomet jai galėjo būti apie 90 metų.

Įdomūs mums žinomo Vinco Kudirkos klėtelės Paežeriuose saugotojo mokytojo Stasio Ankevičiaus prisiminimai: „1926 m. mes, Naumiesčio pedagoginių mokytojų kursų kursantai, lankydami senelių prieglaudą (smuikais linksmindavome senelius), radom senelę M. Barzdaitytę, gulinčią lovoje. Mūsų smalsuoliai susidomėjo senele ir paklausė: „Kaip tu, močiute, sugebėjai rankraščius taip paslėpti, kad muitininkai nė kartą nesučiupo?“ Senelė nusišypsojo. Lyg sakyt, lyg ne. Nusišypsojo ir pasakė: „Aš paslėpdavau „tokioj vietoj“, kur muitininkams „nepatogu“ kratą daryt!“ Stasys Ankevičius rašo, kad Vincas Kudirka turėjo idealią knygnešę, ją pavadino svarbiausia knygnešių knygneše. Pasak jo, „jei mes šiandien turime dr. V. Kudirkos kūrybą – raštus, tai tik šios varguolės, beraštės kaimo moterėlės dėka. Jeigu ne jos pavojingi žingsniai į Širvintą, mes šiandien negiedotume himno.“

Kudirkos Naumiesčio knygnešių skverelyje skulptūra Marcelei Barzdaitytei pagerbiamos visos šio krašto knygnešės moterys, kurios dirbo greta vyrų, bet dažnai liko nežinomos. Šiame skverelyje įamžinti ir dar du žinomi knygnešiai – Juozas Bagdonas ir Antanas Baltrušaitis.

Pirmoji ekskursantų sustojimo vieta kapinėse ir buvo Juozo Bagdono kapavietė. Jis, kilęs iš Slibinų kaimo, gydytojas, šviesuolis, įvairiais slapyvardžiais rašęs į „Varpą“, „Ūkininką“, gabenęs iš Prūsijos ir platinęs draudžiamą literatūrą, Naumiestyje gyveno apie penkerius metus, artimai bendradarbiavo su Vincu Kudirka iki jo mirties, o šiam mirus perėmė „Varpo“ ir „Ūkininko“ redagavimą. Į knygnešystės darbą įsitraukė Bagdono sesuo ir brolis Jurgis. Gyvendamas Vilkaviškyje J. Bagdonas priklausė „Sietyno“ draugijai, o siekdamas išvengti tremties pasitraukė į Prūsiją. Toliau plačią lietuvišką veiklą organizavo Paryžiuje, Londone, o 1906 m. grįžęs į Lietuvą aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinę ir visuomeninę veiklą. 1944 m. kartu su šeima pasitraukė į JAV. 1956 m. mirė Klivlende. J. Bagdono troškimas po mirties pelenais grįžti į Lietuvą buvo išpildytas po 23 metų. 1979 m. urna atvežta iš JAV ir perlaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse, kur ilsisi jo tėvai ir sūnelis.

Ekskursantai aplankė ir pagerbė knygnešių Antano ir Marcelės Stiklių, Andriaus Kemėžos, Jono Grigaičio, Bonifaco Stankevičiaus, Jono Petravičiaus, Prano Vingevičiaus, Kosto Štabinsko, Jono Stalioraičio, kunigo Juozo Demikio, rašytojo Prano Mašioto tėvų ir kitus kapus.

Anksčiau muziejininkai yra vedę ekskursijas po knygnešių kapus tik pavienių asmenų prašymu, tačiau tokie atvejai pasitaikė tik kelis kartus ir gana seniai. Šią ekskursiją suorganizuoti Vinco Kudirkos muziejus nusprendė todėl, kad Kudirkos Naumiesčio kapinės (vadinamos Meištų kapinėmis) saugo daug neišgirstų istorijų, jose ilsisi ne tik miestui, bet ir Lietuvai svarbių asmenybių. Kapinėse užfiksuota Kudirkos Naumiesčio istorijos raida. Knygnešių kapų lankymas buvo vienas pirmųjų žingsnių pažinti šias kapines ir istoriją. Ateityje muziejininkai tikisi pakviesti į dar ne vieną pažintį su šiomis senomis kapinėmis ir jose palaidotomis asmenybėmis.