Netrukus pradinukai užbaigs ketverių metų ugdymo etapą ir žengs į pagrindinę mokyklą. Penktos klasės keliamą nerimą mokiniui išgyventi lengviau, kai tėvai ne tik palaiko vaiką, skatina jį dalytis baimėmis, bet ir švelniai ugdo jo savarankiškumą.
Perėjimas iš pradinės į pagrindinę mokyklą yra ryškus pokytis vaiko gyvenime, o pokyčius dažniausiai lydi nerimas. Dažniausiai baigę pradinę mokyklą vaikai pereina į kitą ugdymo įstaigą. Tuomet būsimi penktokai nerimauja dėl naujos aplinkos, tvarkos, mokytojų ar klasės draugų.
Kartais baigusieji pradinę mokyklą mokslus tęsia toje pačioje įstaigoje. Tokiu atveju būsimi penktokai dažniausiai nejaučia nerimo. Praktika rodo, kad šiems mokiniams nerimas kyla jau prasidėjus mokslo metams, kai susiduriama su naujais mokytojais ir kai pasikeičia rutina.
Pagrindinė tėvų užduotis – patarti, palaikyti ir ugdyti vaiko savarankiškumą. Suaugusiesiems derėtų pasikalbėti su vaikais, išsiaiškinti, kas jiems kelia stresą ar nerimą.
Jei vaikas nerimauja dėl būsimų mokslų, tai dar prieš naujus mokslo metus tėvai kartu su savo atžala turėtų daugiau pasidomėti būsima mokykla, jos tradicijomis, vidaus tvarka.
Specialistai teigia, kad svarbu vaikus mokyti savarankiškumo, laiko planavimo, informacijos tvarkymo įgūdžių, pratinti apmąstyti savo veiklas ir procesus. Be to, suaugusiesiems reikia nepamiršti pasidžiaugti vaiko sėkmėmis, net jeigu jos ir labai mažos. Kartu reikia mokyti vaiką tinkamai reaguoti į nesėkmes, mažinti klaidos reikšmingumą, paaiškinti, kad viskas yra ištaisoma.
Ekspertų teigimu, didžiausia tėvų daroma klaida, mažinanti motyvaciją mokytis ir didinanti vaiko vidinį nerimą, – atžalos lyginimas su savimi ar broliais bei sesėmis. Kartais suaugusieji vaikus vadina tinginiais ar neišmanėliais. Tai dar viena klaida, nes po kurio laiko mažieji iš tikrųjų ima tuo tikėti, o atstatyti prarastą savivertę nėra lengva. Tėvai kaip tik turėtų stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, nuolat pabrėždami, kad juo tiki.
Žmonės į nepažįstamas stresines situacijas reaguoja skirtingai, todėl svarbu gerbti visas emocijas ir nemenkinti jų. Net jei būsimas penktokas prisipažįsta jaučiantis nerimą, tėvai jokiu būdu neturėtų sumenkinti atžalos emocinės būsenos sakydami, jog nėra ko bijoti, ar klausdami, kas baisaus gali nutikti naujoje mokykloje. Tokie pasakymai taip pat menkina vaiko savivertę. Nereikėtų bandyti loginiais argumentais vaiką įtikinti, kad nėra ko bijoti. Baimė kyla iš tos žmogaus dalies, kurioje nėra logikos, todėl loginiai argumentai yra neveiksmingi ir tik parodo, kad tėvai nesupranta vaiko.
Jei vaikas nedrąsiai jaučiasi naujoje aplinkoje, tėvams patiems reikėtų modeliuoti tinkamą elgesį, džiaugtis nauja aplinka, žmonėmis. Vaikams svarbi rutina, nes tai didina saugumo jausmą, todėl dar vasaros metu galima kartu su vaiku surasti tinkamiausią rutiną, kuri keltų mažiausiai streso prasidėjus mokslo metams.
Suaugusieji taip pat turėtų leisti vaikui paatvirauti, ko ir kodėl jis bijo, kodėl nerimauja. Baimes reikia įveikti palaipsniui. Svarbu mokyti vaiką problemų sprendimo įgūdžių, bandyti išsiaiškinti, ką ir kaip jis gali daryti nerimą keliančiose situacijose.
Įprastai penktoko adaptacijos procesas ar vidinis nerimas gali tęstis nuo 2 iki 4 savaičių.
Pagal spaudą
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.