Ukrainiečių emocijos nutūpė raštais ant akmenėlių

Eglė MIČIULIENĖ

Gižų kaimo bendruomenės nariai nutarė pradžiuginti jų seniūnijoje įsikūrusias ukrainietes ir jų vaikus. Šįkart parama buvo labiau ne materiali, o emocinė.

Tikslas – suvesti ukrainietes

Pirmosiomis karo Ukrainoje dienomis visi buvo kone prilipę prie televizorių, gaudė bet kokią informaciją internete. Liūdna pripažinti, kad bėgant laikui net ir su tokiu baisiu dalyku kaip karas apsiprantama, ypač kai patys negirdime sprogstančių raketų ir neišgyvename siaubo akimirkų griūvant savo pačių namams.

Tačiau Gižų bendruomenės žmonės abejingi neliko.

„Mūsų mintys dabar nuolatos su Ukraina. Kalbos, kad gal jau per daug rūpinamasi karo pabėgėliais, mus kaip tik įkvėpė sukviesti ukrainietes moteris, pabūti su jomis. Vienos, atskirtos nuo namų, vyrų, tėvynės… Norėjome jas suvesti, kad galėtų pasikeisti telefono numeriais, pabendrauti, iškilus klausimų ar širdį suspaudus ilgesiui susisiekti, išsikalbėti, kad joms būtų nors mažumėlę lengviau“, – pasakojo viena aktyviausių Gižų kaimo bendruomenės narių Ona Maksvytienė, kurios visi šeimos nariai aktyviai įsitraukę į paramos Ukrainai veiklą.

Gėla rimo piešiant

Šiuo metu Gižų seniūnijoje apsigyvenusios septynios moterys ir devyni vaikai. Vyriausiam iš jų – 13, mažiausiajam ką tik sukako vieni metukai.

Tad O. Maksvytienė kartu su bendruomenės pirmininke Virginija Svirupskiene ir kitais nariais pasikvietė visus kartu sutikti mūsų Atvelykį ir tą dieną ukrainiečių švenčiamas Velykas.

Į susitikimą pakviesta marijampolietė dailės terapeutė, pedagoginės psichologijos specialistė Rasa Lebetkevičiūtė-Kazlauskienė. Ši edukologė veda dailės terapijos sesijas bei edukacinius užsiėmimus, tarp kurių vienas gražiausių – marginti raštais akmenėlius.

Taigi į Gižų kaimo bendruomenės namus R. Lebetkevičiūtė-Kazlauskienė atsivežė vandens nugludintų pajūrio akmenėlių ir kartu su ukrainietėmis juos margino neįmantriais raštais, kurių visuma sukuria Rėdos rato įspūdį. „Kai moterys ėmėsi skrebinti smulkiausius raštus ant akmenėlių, jos stebino savo susikaupimu, įsijautimu, kruopštumu. Kai, atrodo, nuo išgyvenamos įtampos dreba ir širdys, ir pirštai, jos gebėjo juvelyriškai kruopščiai piešti. Nors pradžioje moterys dalijosi savo sunkiais jausmais, visoms piešiant, būnant bendrystėje su tautietėmis ir lietuvėmis, pamažu rimo jų gėla“, – vėliau įspūdžiais dalijosi lektorė.

Aplankė varlių muziejų

Kol ukrainietės mamos savo emocijas raštais guldė ant akmenėlių, vaikai vyko į Liudmilos ir Sigito Valiukevičių namuose įkurtą varlių muziejų.

Iš įvairiausių medžiagų pagamintus skirtingų dydžių ir paskirties eksponatus, kurių šeimininkai sukaupę jau per du tūkstančius, mažieji lankytojai apžiūrinėjo su didžiausiu malonumu. Pačiupinėję ir išmylavę varlytes, sodyboje vaikai dar pažaidė stalo tenisą, pašėrė tvenkinyje nardančias žuvis ir sugrįžo į bendruomenės namus. Čia bendruomenės narių Rūtos Raškauskienės ir Nijolės Vaitūnaitienės iniciatyva vaikai varžėsi estafetėse, žaidė žaidimus, rideno kiaušinius ir valgė picas, vaišinosi Danguolės Jurgelaitienės keptais skanėstais ir savo atsineštomis vaišėmis. Popietės jaukumu ir ukrainiečių užimtumu rūpinosi ir bendruomenės vyrai: jie nuvežė ir parvežė vaikus iš muziejaus, kepė bei visus vaišino čirviniais blynais.

Viena kitos iki tol nemačiusios ir nepažinojusios ukrainietės tiek tarpusavyje, tiek su kaimo moterimis šiltai susibendravo, dalijosi naudinga informacija. Bendruomenės narė Snieguolė Vyšniauskienė pakvietė prisijungti mokytis lietuvių kalbos pamokose, kurias ji veda Marijampolėje.

Išklausyti – ne mažiau svarbu

Susikalbėti su ukrainietėmis ir jų vaikais bendruomenės nariams labai padėjo iš Ukrainos į Gižus atitekėjusi Valerija Adomaitienė.

„Ji džiaugėsi, kad lietuviai, patys nebūdami ekonomiškai stipriausi, dalijasi tuo, ką turi, kad remia Ukrainą ir ja tiki. Ukrainietes stebino, kad Lietuvoje – gatvėse, parduotuvėse, įvairiose įstaigose – jos mato tiek daug savo šalies simbolikos. Tokie dalykai jas labai palaiko“, – kalbėjo O. Maksvytienė.

Gižietės kalbėjo, kad nesiekia girtis gerais darbais, bet nori būti pavyzdžiu kitoms bendruomenėms ir ragina atkreipti dėmesį į jų seniūnijose apsigyvenusius ukrainiečius. Juk pabūti su žmogumi, pabendrauti, jo išklausyti yra ne mažiau svarbu, nei paaukoti pinigų.

„Būdamos toli nuo namų tos moterys jaučia didelį mūsų palaikymą. Tuomet lengviau laukti ir tikėti, kad kažkada visas tas blogis baigsis“, – sakė O. Maksvytienė.