Virbalietę vėžliukai susiranda patys

Simona SIMANAVIČIENĖ

Audronę Snabaitienę gimtajame mieste žino daugelis. Moteris daugiau negu dešimt metų dirba socialine darbuotoja Virbalio seniūnijoje ir kolekcionuoja suvenyrinius vėžliukus.

Dovanoja ne tik giminaičiai

Audronė prisiminė, kad pirmasis vėžliukas jos namus aplankė prieš 16 metų. Iki pandemijos moteris kasmetines atostogas leisdavo Norvegijos braškynuose. Kartą į svečią šalį ją ir sūnų išlydėti atvyko vaikino krikšto mama. Moteris krikštasūniui padovanojo suvenyrinį vėžliuką ir linkėjo braškių vagose nešliaužti lėtai kaip vėžliui, o judėti greitai. Molinukas, puoštas gintarais, tapo pirmuoju būsimos kolekcijos egzemplioriumi.

Vis dėlto tuomet apie vėžliukų kolekcionavimą A. Snabaitienė sakė negalvojusi. Praėjus dešimtmečiui antrasis suvenyras pas virbalietę atkeliavo iš tolimojo Tailando. Tada jau suaugęs, mokslus baigęs ir dirbti pradėjęs sūnus jį parvežė lauktuvių. „Šis vėžlys man turbūt pats mieliausias. Jis padarytas iš dramblio kaulo, išmargintas tiems kraštams būdingais raštais – tiesiog limpa prie rankų, skleidžia šilumą. Gavusi šį suvenyrą ilgai apžiūrinėjau: nosytę, akutes, raižinius, tada susiradau ir tą gintarais puoštą molinį – taip viskas ir prasidėjo“, – rankose laikydama kaulinį dirbinį kalbėjo A. Snabaitienė.

Po šio įvykio į Snabaičių namus ėmė plaukti vėžliukai. Į suvenyrų paieškas įsitraukė ne tik Audronės giminaičiai, vaikai, bet ir jų draugai bei pažįstami. „Dabar pasitaiko, kad vėžliukų man atneša net į darbą. Labai smagu, kai mane ir mano pomėgį prisimena, o aš, žvilgtelėjusi į dovanėlę, visada pagalvoju apie žmogų, kuris man ją dovanojo“, – kalbėjo Audronė.

Didžioji dalis kolekcijos, kurią sudaro per 80 vėžlių, puošia socialinės darbuotojos A. Snabaitienės darbo kabineto Virbalio seniūnijoje lentynas. Didesnius eksponatus moteris laiko namuose. Kolekcininkė prasitarė niekaip nesusiruošianti jų deramai suregistruoti, mat tam vis pritrūksta laiko. Vis dėlto ilgėliau pagalvojusi suskaičiavo, kad vėžliukai į jos namus atkeliavo iš 29 skirtingų pasaulio šalių ir miestų. „Turiu keliauninkų iš Meksikos, Egipto, Gambijos, Kubos ir iš visos Europos“, – vardijo moteris.

Ir iš vilnos, ir iš vulkaninės uolienos

A. Snabaitienės kolekcionuojami vėžliukai pagaminti iš įvairių medžiagų. Vieni moliniai ar sukomponuoti iš kriauklyčių, kiti metaliniai ar iš akmens, treti – iš stiklo, gumos bei plastmasės.

Peržiūrėdama savo kolekciją Audronė pasakojo, kad dabar vos pažvelgusi į suvenyrus atpažįsta jų kilmę. Turkiški suvenyrai išsiskiria ryškiomis spalvomis, yra blizgūs, neretai inkrustuoti spalvotais stikliukais, akmenukais. Vėžliukai iš Graikijos regiono taip pat ryškiaspalviai, tačiau pagaminti panašia technika dažniausiai yra standartiniai. Tarp didelės įvairovės vėžlių pasitaikė ir vienodų. Moteris parodė du identiškus molinukus, iš kurių vienas yra druskininkietis, o kitas – sakartvelietis. „Nors atkeliavo iš skirtingų vietų, bet pagaminti, matyt, toje pačioje. Tik dovanotojai skirtingi“, – kalbėjo Audronė.

Moteris suskubo parodyti ir kelis afrikietiškus medinius rankų darbo eksponatus, kurie pasižymi grubesne apdirbimo technika ir išraiškingais snukučių bruožais. „Kiekvienoje šalyje šio gyvūno vaizdavimas yra skirtingas“, – papildė A. Snabaitienė.

Kolekcijoje gausu ne tik suvenyrų, bet ir vėžlio formos segių, raktų pakabukų, saldaininių ar dėžučių. Vieni ropliukai puošniai stilizuoti, o dekoruojant kitus iki detalių atkartota tikrų vėžlių išvaizda. „Turiu kolekcijoje ir vilnonį vėžlį. Gavau dovanų iš kybartietės Ilonos Mikalainienės“, – kruopščiai nuveltą gyvūną parodė A. Snabaitienė.

Kaip darbo priemonė

Vėžlys laikomas kantrybės, tvirtybės, išminties ir ilgaamžiškumo simboliu. Audronė pasakojo, kad bėgant laikui bei augant kolekcijai vėžliukai patys ėmė ją susirasti.

Prieš penketą metų A. Snabaitienė drauge su kolege Žydrūne Vasiliauskiene inicijavo akciją, kurioje Virbalio miesto ir aplinkinių vietovių gyventojai dalijosi nereikalingais rūbais su sunkiau gyvenančiais žmonėmis. „Kartą man berūšiuojant drabužius iš kažkurio iškrito piniginė. Aš paimu – ogi ją puošia vėžliukas. Negana to, po kiek laiko vėl skirstydama drabužius radau apyrankę iš raudonos virvelės. Šalia užsegimo buvo įtaisytas metalinis vėžliukas. Negalėjau patikėti, kolegei sakiau, kad tie vėžliai patys pas mane ateina“, – nuostabą sukėlusius įvykius prisiminė moteris.

Vienas iš tų radinių pas Audronę Snabaitienę neužsibuvo, nes socialinė darbuotoja apyrankę padovanojo sunkumų turėjusiai paauglei. „Užsegiau ant rankos ir sakiau nešioti, nes vėžlys yra stiprybė, o raudonas siūlas saugo nuo negeros akies. Be to, dar patariau, kad žvilgtelėjusi į apyrankę prisimins, kada mūsų susitikimų laikas“, – kalbėjo socialinio darbo specialistė ir prasitarė, jog gal kada kam padovanos ir anuomet rastą piniginę.

Vilkaviškio socialinės pagalbos centro socialinė darbuotoja A. Snabaitienė sakė, kad vėžliukai jos darbo kabinete Virbalio seniūnijoje laikomi ne šiaip sau. Bendraudama su vaikais Audronė jiems dažnai parodo savo kolekciją, papasakoja apie ją. Taip daug lengviau užsimezga pokalbis. „Kai į kabinetą ateina šeima, kuriai reikalinga pagalba, duodu kartu atėjusiems vaikams apžiūrinėti vėžliukus. Šie užsižaidžia, tada galiu ramiai pabendrauti su tėvais“, – apie kolekcionuojamų suvenyrų pritaikymą profesinėje veikloje kalbėjo A. Snabaitienė.

Svajoja įsigyti augintinį

Kol kas pas Audronę namuose tik suvenyrai, dovanoti ar pačios pirkti, tačiau moteris neslepia noro kada nors vėžlį įsigyti auginti. „Mačiau, Alytaus rajone kažkas į prieglaudą atidavė du sausumos vėžliukus. Prasitariau vyrui, jis sakė, kad gerai pagalvočiau. Galvojau, ir ta mintis manęs vis tiek neapleidžia“, – juokėsi Audronė. Snabaičių namuose yra labai daug gyvūnų: sutuoktinis Juozas laiko sportinius balandžius, taip pat šeima turi naminių paukščių, šuniuką.

A. Snabaitienė myli ne tik gyvūnus, bet ir mielai padeda bėdos ištiktiems žmonėms. Daugiau nei dešimtmetį dirbanti socialine darbuotoja ji sako, kad būta visko: vieni mini geru žodžiu, o kiti ir skaudesnio nestokoja. Vis dėlto Audronė nenusimena ir mano, kad piktai kalba ne žmogus, o jo priklausomybė. „Visą gyvenimą buvau linkusi padėti, todėl labai džiaugiuosi savo darbu. Jaučiuosi gerai, todėl galvoju, kad einu teisingu keliu“, – optimistiškai kalbėjo A. Snabaitienė.