Iš Mažojo poezijos pavasario dalyvių kūrybos

Dalia SAKALAUSKIENĖ

Norėjau

Norėjau sau tik trupinėlio laimės.

Tik ne tokios, kur džiaugias elgeta,

Išmeldęs gabalėlį duonos.

Ji nepasotins – ašakom įstrigs gerklėj,

Su ašarom sumišus.

Norėjau tos, kur kūno troškulį malšina,

Tarsi keleivio surastas šaltinis –

Skaidri versmė pripildyta gaivos.

Norėjau meilės, bet ar ji,

Staiga manoj širdy užgimus,

Pažinus kūno virpulius

Ir patikėjus žodžio saldumu,

Į nugarą aštriu durklu nesmogs?

Likimo deivės, atsakykit man –

Argi per daug norėjau?

Kad širdyse žmonių ieškojau šilumos,

Bet tik ėjau per nuoskaudas ir vėją –

Sukruvintos į gruodą pėdos sops.

O delnuose lyg žarija kaitri

Viltis rusens, liepsnos…

Juozas ŠALČIŪNAS

Alyvoms žydint

Nebegaliu nuleist akių,

Kada alyvų kekės svyra,

Mane svaigina kvapas jų,

Tas grožis amžinas ir tyras.

Ir tik dabar, galbūt dabar,

Kada žiedai vėl žemėn svyra,

Tikriausiai primena jie tau

Apie jaunystės meilę tyrą.

Gražvydas GAVĖNAS

kaip išsiilgau aš

tų dar neišrašytų sakinių,

svajonių tų dar nesapnuotų

lyg duonos iškeptos ant ajerų

ar paukščio čiulbesio paguostėj…

kai vakaras lomoj rūku tirštu

išprausia gūdžią girios tamsą,

aš beldžiuos savo likimu

į metų užslėptą dulkėtą kančią,

kuri prasnūsta manyje

širdies gėlos švelnia spalva

prieš rausvą horizontą…

ir aš einu savu keliu tolyn

į amžinybės nutiestą tiesą…

Agnė BRAZAITIENĖ

Jei aš būčiau paukštukas, mažutėlis ir pilkas,

Už dulkelę lengvesnis, tą, kur vėjai vis vaiko,

Tai kasnakt tau giedočiau, pakalnutės kai žydi.

Taip, kad verkti norėtum ir įstrigtų gerklėj

Gumulėlis toks keistas – nei išspjaut, nei nuryti.

Taip kad širdį kutentų lyg sparnais plaštakėlių,

Kad bučiuotis norėtum vėl su pavasario vėju!

Išgiedočiau tau laimę ir sapnus tik spalvotus,

Kaip iš pasakų knygų, kol užkimčiau, giedočiau…

Aš giedočiau – tu verktai, pakalnutės kvepėtų,

Prasivertų langinės naujo ryto iš lėto…

Tu tikriausiai pamirštai greit giesmę pilko paukštelio.

Pasiliktų tik mėnuo atminimui plunksnelę.

Elena DEREŠKEVIČIENĖ

Pavasarėja…

Pavasaris, spalvas paliejęs,

Prisėdo sodo pakrašty…

Tyrumą vyšniai patikėjęs,

Įsėdęs į dangaus ratus,

Gležnutei pienei pažadėjo,

Jog pievomis tekės medus…

Kad dangūs nusileis ant žemės,

Kad bus taip mėlyna – gilu…

Ir tas neužmirštuolės veidas

Lydės gyvenimus kitų…

Ir meilė bus – karšta, raudona,

Prisodrinta gaivios rasos…

Ir tulpės žiedas,

Saulės palytėtas,

Priklaups pasveikinti aušros…

Pavasaris spalvas paliejo…

Gal tu susemti jas gali?..

Lukas RAKAUSKAS

kai mano kojas suriša ir padus svilina

viduramžiškais deglais

ir toliau rūšiuoji obuolius

grėbi supuvusius lapus ir pažymi varnele

po to atliktus darbus