Ukrainiečiai mokyklose: iššūkių netrūksta nei vaikams, nei pedagogams

Andrius GRYGELAITIS

Kilus karui Ukrainoje Lietuvą užplūdo daugybė pabėgėlių. Dalis iš jų – mokyklinio amžiaus. Ukrainiečiai vaikai iš karto buvo integruoti į ugdymo įstaigas.

Lanko ne visas pamokas

Šiuo metu Vilkaviškio rajono savivaldybės švietimo įstaigose ugdomi 85 vaikai iš Ukrainos. 17 iš jų lanko ikimokyklines ir priešmokyklines grupes, o likę 68 pasiskirstę po bendrojo lavinimo mokyklas. Nemažai daliai vyresniųjų klasių mokinių dauguma pamokų vyksta nuotoliniu būdu. Juos ir toliau internetu moko ukrainiečiai pedagogai. Mūsų rajono mokyklose šie vaikai lanko tik kai kurias pamokas.

Dalis nuotoliniu būdu besimokančių vaikų prie pamokų jungiasi iš namų, dalis – iš ugdymo įstaigų.

„Mūsų mokyklų bendruomenės išties pasistengė priimti ukrainiečius vaikus. Daugumai iš jų buvo nupirktos ugdymo priemonės. Ukrainiečiai gana greitai čia adaptavosi. Pastebėjome, kad dauguma atvykusių mokinių yra labai motyvuoti, smalsūs. Jie taip pat įsijungė ir į neformalųjį švietimą – lanko sporto bei muzikos mokyklas“, – kalbėjo rajono Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė.

Sunkiau – vyresniesiems

Kalbinti rajono mokyklų atstovai tikino pastebėję, kad trumpiausiai adaptacija užtruko patiems mažiausiems ukrainiečiams – darželinukams bei pradinukams.

Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Sidutė Černauskienė pasakojo, jog sunkiau pritapti prie bendraamžių sekėsi tik vienam ukrainiečiui septintokui, o su kitais septyniais įstaigoje besimokančiais jo tėvynainiais apskritai jokių problemų nekilo. Jie net ir po pamokų noriai bendrauja su lietuviais klasės draugais, noriai mokosi mūsų kalbos ir jau pamažu pradeda nebijoti pasakyti vieną kitą lietuvišką žodį.

Panaši situacija yra ir Kybartų „Saulės“ progimnazijoje, kurioje taip pat ugdomi aštuoni ukrainiečiai. Šios įstaigos direktoriaus pavaduotojas ugdymui Gintaras Vencius neslėpė, kad vaikų integraciją šiek tiek apsunkina kalbos barjeras, tačiau, nepaisant to, jie noriai lanko pamokas, stengiasi įsilieti į bendruomenę.

„Pas mus iš Ukrainos atvykę pradinukai – komunikabilūs, jie jau ir lietuviškai sveikinasi, nuolat šypsosi. Turime vieną vyresnį berniuką, kuris yra kiek uždaresnio būdo, bet, atrodo, jau ir jis susirado draugų“, – sakė G. Vencius.

Kybartų vaikų lopšelyje-darželyje „Kregždutė“ ugdomas tik vienas keturmetis ukrainietis. Jis gyvena įstaigos direktorės Linos Mačiulienės namuose, tad keliaudama į darbą vadovė berniuką atsiveža kartu su savimi. Pasak direktorės, šis vaikas – gana atviras, jaučiasi pakankamai saugus, noriai pasipasakoja savo džiaugsmus bei rūpesčius.

Sprendžia individualiai

Daugiausiai ukrainiečių vaikų – net penkiolika – ugdoma Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje. Įstaigos direktorė Daina Juškauskienė pasidžiaugė, kad kiekvienoje klasėje, kurioje ugdomi vaikai iš Ukrainos, yra puikiai rusiškai kalbančių lietuvių mokinių. Būtent jie daugiausiai ir padeda komunikuoti. Mokyklos direktorės teigimu, ukrainiečiai vaikai gana prastai kalba angliškai, todėl jie dažniausiai bendrauja rusiškai, nors lankyti šios kalbos pamokų nenori.

Daugumą ukrainiečių nustebino, kad Lietuvoje palikta daugiau ugdymo laisvių. Jų šalyje viskas griežta, konkretu.

„Ukrainoje jiems kasdien būdavo po 8–9 pamokas, mokytojai užduodavo daug namų darbų. Pas mus – viskas kiek kitaip. Mes daug dėmesio skiriame ne tik akademiniams pasiekimams, bet ir socialiniam emociniam ugdymui. Pavyzdžiui, kiekvieną pirmadienį visus ukrainiečius vaikus sukviečiame į vieną pamoką, kur socialinė pedagogė jiems veda įvairias dailės terapijas, žaidimus, kitokius panašaus pobūdžio užsiėmimus. Į šią pamoką ateina net tie, kurie įprastai nuotoliniu būdu mokosi iš namų“, – sakė D. Juškauskienė.

Panaši praktika taikoma ir Gižų Kazimiero Baršausko mokykloje-daugiafunkciame centre bei kai kuriose kitose rajono ugdymo įstaigose.

Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja A. Finagėjevienė tikino pastebėjusi, kad dėl skirtingų ugdymo sistemų skiriasi bendraamžių lietuvių ir ukrainiečių žinių lygiai.

„Ukrainiečiai savo šalyje įprastai mokosi intensyviau, laiko daugiau egzaminų. Kai jie atvyko čia, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija rekomendavo juos integruoti tarp bendraamžių. Visgi greitai pastebėjome, kad tai ne visai geras sprendimas. Vieną mergaitę pagal žinių lygį teko perkelti iš aštuntos klasės į dešimtą. Kiekvieną atvejį vertiname individualiai“, – sakė A. Finagėjevienė.

Pasiruošimas tapo ilgesnis

Darbas su ukrainiečiais pakeitė ir pedagogų kasdienybę. Nemažai iš jų nuotoliniu būdu ėmė lankyti įvairius kursus, kuriuose mokoma dirbti su užsieniečiais vaikais.

Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos matematikos mokytoja Nijolė Bulotienė ukrainiečius vaikus moko šeštoje ir aštuntoje klasėse. Anot jos, atvykę mokiniai savo žiniomis ir būdo savybėmis labai skiriasi, tačiau visi jie nepaprastai gerbia pedagogus.

Įprastai kiekvienai pamokai matematikė Nijolė Bulotienė ruošia skaidres. Nuo šiol jai tenka tai daryti lietuvių ir rusų kalbomis. Tai pasiruošimo procesą kasdien pailgina maždaug pusantros valandos.

„Stengiuosi skaidres padaryti aiškias, gerai matomas. Dabar savotiškai vedu integruotas pamokas – juk ir lietuviai vaikai tam tikra prasme mokosi ne vien matematikos, bet ir rusų kalbos“, – sakė N. Bulotienė.

Pasiruošti pamokoms pedagogei padeda ne vien įprasti vadovėliai, bet ir internetinės lietuviškose mokyklose besimokantiems rusakalbiams skirtos pratybos.

„Ši situacija privertė šiek tiek pasitempti daugelį mokytojų. Mums reikėjo prisiminti kai kuriuos rusiškus žodžius, tam tikrus terminus. Be to, kaskart tenka sukti galvą, kaip tinkamai pradėti bendrauti su ukrainiečiais vaikais. Kartais jiems atnešu kokį saldainį, nuperku liniuotę ar skriestuvą, jei tą dieną pamokoje reikia šių priemonių. Stengiuosi juos pakalbinti ir per pertrauką, tačiau niekuomet nešnekame apie įvykius Ukrainoje. Nesinori, kad vaikams sugrįžtų skaudūs prisiminimai“, – sakė N. Bulotienė.

Tikisi sugrįžti namo

Dauguma Lietuvoje bei Vilkaviškio rajone besimokančių ukrainiečių viliasi greitai sugrįžti į tėvynę. Kai kurie iš jų jau dabar garsiai kalba apie tai, kaip pasiilgo ten likusių artimųjų. Vis dėlto tikėtis, jog kitų mokslo metų pradžioje viskas grįš į senas vėžes, nėra realu. Būtent dėl to mokyklos pamažu jau ima ruoštis rugsėjui.

„Lauksime rekomendacijų iš ministerijos, tačiau ir patys turėsime daug ką apgalvoti. Neabejoju, kad daugiau dėmesio reikės skirti lietuvių kalbos pamokoms“, – svarstė Gižų Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė S. Černauskienė.

Neseniai Vilkaviškyje lankėsi ir su mūsų rajono švietimo bendruomene bendravo Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento vyriausioji specialistė Beta Zaveckienė bei konsultantas ukrainiečių švietimo klausimais Viačeslavas Gipičas. Buvo aptarti ukrainiečių vaikų adaptacijos iššūkiai, abiturientų tolesnio mokymosi klausimai, vaikų pageidavimai mokytis savo šalies istorijos ir kalbos.

Susitikime dalyvavę ukrainiečių vaikų tėvai dėkojo už galimybę integruotis į Vilkaviškio bendruomenę, lengvą adaptaciją bei sklandų mokymosi organizavimą.

„Iš ukrainiečių sulaukiame daug gražių žodžių bei padėkų. Teko išgirsti čia sudarytų sąlygų palyginimą su rojumi. Ukrainiečių šeima, kuri trumpai buvo apsistojusi mūsų rajone, o vėliau išvyko į Didžiąją Britaniją, paskambino vienos ugdymo įstaigos vadovei ir pranešė norinti grįžti atgal, nes čia jautėsi daug geriau“, – pasakojo A. Finagėjevienė.

Anot jos, mokytis nori ne vien ukrainiečiai vaikai, bet ir suaugusieji. Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre lietuvių kalbos pamokas lanko 25 vyrai bei moterys. Vienai rajone apsistojusiai ukrainietei ministerija net suteikė pedagogo kvalifikaciją ir nuo rudens ji turėtų pradėti dirbti kurioje nors iš rajono ugdymo įstaigų. Tikimasi, kad tokius dokumentus iki rudens susitvarkys ir dar viena ukrainietė.