Simona SIMANAVIČIENĖ
Keturiasdešimt devintus metus skaičiuojanti sodininkų bendrija „Putinas“ kitą pavasarį minės jubiliejų. Darbštūs Kybartų sodininkai turi ne tik kuo pasidžiaugti, bet ir pasiguosti – jų puoselėjamus daržus ne pirmi metai semia vanduo.
Viskas skęsta
Dėl Lietuvą užklupusių liūčių tapo neramu tiek miestų, tiek kaimų gyventojams: apsemti namų rūsiai, dirbami laukai, daržo lysvės. Ne išimtis – ir šalia Eitkūnų bei Darvino gatvių sankryžos, Kybartuose, esančio kolektyvinio sodo plotai. Su vandens stichija sodininkai kovoja jau daugelį metų – jų derlių beveik kasmet bando pražudyti ne tik gausus lietus, bet ir netoliese esantis iš krantų išsiliejantis Lieponos upelis.
Šalia 31 sklypą vienijančios bendrijos esantis šulinys, iš kurio vasarą laistomi daržai ir šiltnamiai, vis pasipildo upelio vandeniu. Šulinys taip pat surenka lietaus vandenį, nes yra įrengta drenažo sistema. Tačiau šiemet lietaus būta tiek daug, kad ir drenažo kanalai, ir sklypuose esantys šulinukai, ir patys daržai paskendo vandenyje.
Kaip pasakojo vienas iš sodo savininkų Vytautas Brovka, Lieponą ir šulinį jungia vamzdis, kuriuo patvinus upeliui atiteka vanduo. Tad lietingu periodu vietoj to, kad vanduo išbėgtų iš sodų, atsitinka priešingai – jo tiek padaugėja, kad užlieja sklypus.
Sodų savininkai spėja, kad vandens lygis upėje pakilo tada, kai Matlaukio kaime buvo įrengta damba. Senesnius laikus menantys savininkai pasakojo, kad dar prieš įkuriant sodų bendriją šiame daugiau nei hektaro ploto sklype telkšojo pelkynai, kuriuose net karosai veisdavosi. Buvo įrengta drenažo sistema, bet nuo gausaus lietaus ir upės vandens ji neapsaugojo.
Kreipsis pagalbos į seniūniją
Daug metų kibirais vandenį sėmę ir taip gelbėję mirkstantį derlių taikūs ir geros nuotaikos nestokojantys daržininkai nieko nekaltino, tačiau sutiko, kad problemą spręsti būtina.
„Turim patys tvarkytis, rinkti pinigus, niekas kitas už mus to nepadarys“, – kalbėjo viena iš sodo savininkių Aristida Balbierienė.
Moteriai antrino ir kiti sodininkai. Jie diskutavo, kad reikėtų atkasti ir apžiūrėti vamzdį, galbūt įrengti sklendę, kurią sodininkai patys galėtų atidaryti ar uždaryti. Taip pat buvo siūlyta visai užaklinti vamzdį, bet tada upės vanduo nebeatitekėtų į šulinį ir per sausrą nebūtų kuo laistyti daržų. Galiausiai „Putino“ sodininkai nutarė kreiptis pagalbos į Kybartų seniūniją – gal ji galės kuo padėti ar patarti, kaip išspręsti įsisenėjusią problemą.
Minėjo sukaktį
Sodai kybartiečiams ypač brangūs. Iš šalia esančių daugiabučių čia jie pabėga atsikvėpti ir pabūti gamtoje. Visi sklypai prižiūrėti: daržuose jau stiebiasi daržovės, soduose auginami vaismedžiai, uogos, gėlės. „Senųjų savininkų belikę tik trys, viena jų esu aš, kiti – jau išėję amžinybėn“, – atsiduso Irena Bacevičienė.
Moteris pasakojo, kad anais laikais kolektyvinio sodo bendruomenė buvo labai vieninga. Visi draugėn susirinkdavo švęsti šventes, gimtadienius, taip pat organizuodavo gražiausio gėlyno varžytuves ar rengdavo parodas, derliaus šventes. Būta ir konkurencijos, nes rūpėjo sodo kaimyną derliaus gausa nustebinti.
Skirtingai nei kituose kolektyviniuose soduose, gyvenamųjų namų „Putino“ bendrijoje nėra. Tai lėmė išskirtinis sklypų išplanavimas.
„Gal mes vieninteliai Lietuvoje turime tokį sodą, kai kiekvieno sklypo plotis yra šeši metrai, o ilgis – šimtas metrų“, – apie sodų išskirtinumą pasakojo V. Brovka.
Pasirodo, niekas nenorėjo turėti sodo, kuris ribotųsi su kapinėmis, todėl buvo nuspręsta visiems padalyti vienodai – kiekvienas sklypas ribojasi tiek su keliu, tiek su Kybartų kapinių tvora. Kolektyvinio sodo įkūrimo iniciatorius buvo Juozas Butkevičius, o pirmuoju bendrijos pirmininku išrinktas Algirdas Brovka.
Beje, A. Brovka dar ir dabar lanko, puoselėja savo sodą, o pačių sodininkų yra labai gerbiamas. Senjorui šiais metais suėjo devyniasdešimt metų. Ta proga sodininkai suruošė buvusiam pirmininkui dovaną ir linkėjo ilgų gyvenimo metų bei ąžuolo stiprybės.
Rašo metraštį
Sodų bendrijai „Putino“ pavadinimas duotas dėl sodo pakraštyje augusio putinų krūmo. I. Bacevičienė pasakojo, kad augalas gausiai apsipildavo raudonomis uogomis, kurios gydė nuo šimto ligų ir daugeliui buvo sveikatos šaltinis.
Sodų bendrija, nors ir buvo įteisinta, vėliau prarado savo statusą.
Bendrijos istoriją mena ne tik išsaugoti įkūrimo dokumentai ar pirmųjų sodininkų atsiminimai, bet ir bendrijos metraštis, kurį kūrė Romutė Mikalauskienė. Storame žurnale sudėtos įsimintiniausios akimirkos iš bendrijos gyvenimo.
Moteris negailėjo metraštį papuošti pačios pieštomis iliustracijomis bei nuotraukomis. Knygoje pažymėtos sodų bendrijos įkūrėjų pavardės, taip pat dailiai išrašytas 31 savininko sąrašas.
Romutei mirus metraštį jos vyras Gintautas perleido I. Bacevičienei.
„Kas dieną soduose pluša labai darbštūs žmonės, tėvai ir savo vaikus moko sklypeliais rūpintis. Aš pati labai mėgstu rankas į žemę sukišti, tada net širdis atsigauna“, – kalbėjo Irena.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.