Vilkaviškietis – apie čempiono titulą, darbą su migrantais ir gyvenimą saloje

Andrius GRYGELAITIS

Krepšininkas iš Vilkaviškio tapo pasaulio čempionu. Skamba neįtikėtinai, tiesa? Visgi tai ne pokštas, o realybė! Vilkaviškietis Gintaras Vaitkus neseniai grįžo iš Olandijos, kurioje tapo Pasaulio statutinių pareigūnų žaidynių krepšinio varžybų nugalėtoju.

Sunkiausia – su brazilais

Olandijos mieste Roterdame vykusias Pasaulio statutinių pareigūnų žaidynes vilkaviškietis G. Vaitkus atsimins visą gyvenimą. Jis kartu su dar vienu lietuviu ir graiku tapo krepšinio 3×3 varžybų čempionu. Vyrai atstovavo Europos pasienio ir kranto apsaugos agentūrai „Frontex“.

Nuo 1985 metų organizuojamos žaidynės įprastai rengiamos kas dvejus metus, tačiau dėl pasaulinės pandemijos pastarąjį kartą jos neįvyko.

Pasiūlymo dalyvauti šių metų varžybose sulaukęs G. Vaitkus ilgai nedvejojo. Jaunas vyras prisiminė, kad atranką surengusi darbovietės vadovybė norėjo į žaidynes deleguoti vien profesionalius sportininkus, tačiau Gintaro sukaupta patirtis ir užsidegimas lėmė, kad būtent jam atiteko bilietas į Roterdamą. Akivaizdu, kad tai buvo puikus sprendimas. Vilkaviškiečio atstovaujama komanda laimėjo visas 7 žaistas rungtynes, o jis buvo rezultatyviausias sportininkas savo ekipos gretose.

„Varžybas pradėjome gana sunkiai. Aš ir pats šiek tiek jaudinausi. Visgi greitai įsivažiavome. Sunkiausia dvikova buvo pusfinalyje su brazilais. Ją laimėjome vos taško persvara. Finale su ispanais jau buvo šiek tiek lengviau. Nuo pat pradžių perėmėme iniciatyvą į savo rankas ir pergalės jau nebeišleidome“, – prisiminė G. Vaitkus.

Teks ginti titulą

Į Olandiją palaikyti vilkaviškiečio ir jo komandos draugų buvo atvykę ir keletas kolegų. Gintaro teigimu, nuostabu žaidžiant jausti sirgalių užnugarį. Tai neabejotinai prisidėjo prie iškovoto titulo.

Pats pasaulio čempiono medalis gausioje G. Vaitkaus trofėjų kolekcijoje turės išskirtinę vietą. Anot jo, šio titulo svarbą sunku apsakyti žodžiais.

„Kai ant kaklo užkabino medalį, visą kūną užplūdo euforija, palaima ir tam tikras palengvėjimas. Buvo kažkas neįtikėtino“, – šypsojosi pasaulio čempionas.

Kitais metais žaidynės vyks Kanadoje, tad G. Vaitkus jau dabar po truputį audžia mintį, jog reikės skristi į kitą Atlanto vandenyno pusę ir ginti šių metų titulą.

Ant profesionalų slenksčio

Krepšinį Gintaras žaidžia nuo mažų dienų, kuomet būdamas 6 metų pirmą kartą apsilankė Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje surengtoje treniruotėje. Nuo pat pradžių vilkaviškietis krepšinio aikštėje tarp bendraamžių išsiskyrė savo sugebėjimais, jam mažai kas galėjo prilygti.

Gintaro gabumus buvo pastebėję ir kaimyninės Marijampolės sporto mokyklos atstovai, kurie kvietė talentingą vaikiną treniruotis pas save, tačiau vilkaviškiečio tokia galimybė neviliojo. Sulaukęs 17 metų G. Vaitkus net buvo pakviestas į tuo metu aukščiausioje šalies krepšinio lygoje žaidusios Marijampolės „Sūduvos“ komandos atranką.

„Tąkart jie man pasiūlė kurį laiką dar pažaisti antrojoje savo komandoje ir ten įgyti šiek tiek patirties. Visgi buvau kiek užrietęs nosį ir tokios sąlygos manęs netenkino. Dabar suprantu, kad nereikėjo taip elgtis, tačiau tuomet galva veikė kitaip. Netrukus išvykau studijuoti į Vilnių ir krepšinį kuriam laikui apskritai buvau pamiršęs“, – prisiminė pašnekovas.

Jis prisipažino ir dabar kartais pagalvojantis apie tai, kaip galėjo susiklostyti jo kelias, jei būtų tapęs profesionaliu krepšininku. O galimybes jaunas vyras tam turėjo visas! Jis ir dabar nuolat sportuoja, atstovauja įvairioms mėgėjų komandoms, yra vienas iš pagrindinių jų žaidėjų.

Gintaras Vaitkus – daugkartinis Vilkaviškio rajono krepšinio pirmenybių „Santakos“ laikraščio taurėms laimėti nugalėtojas, ne kartą tapęs naudingiausiu varžybų žaidėju.

„Krepšinis užima didžiulę vietą mano gyvenime. Vienu metu atstovavau net keturioms mėgėjų ekipoms. Esu tapęs ne tik Vilkaviškio, bet ir Marijampolės bei Šakių krepšinio lygų nugalėtoju ir prizininku. Iki šiol bene didžiausias mano pasiekimas buvo Kauno naktinio krepšinio turnyre iškovota trečioji vieta. Tuomet aplenkėme daugiau nei 100 komandų! Į 3×3 turnyrus visuomet vykdavome kartu su kitais vilkaviškiečiais Justu Bagurskiu, Luku Marčiulioniu bei Karoliu Bradūnu. Kartu esame iškovoję labai daug medalių“, – pasakojo Gintaras.

Saugo Europos sienas

Nors profesionaliu krepšininku G. Vaitkus netapo, jaunas vyras dėl to pernelyg nesigaili. Priešingai, jis mėgaujasi dabartiniu savo darbu. Vilkaviškietis jau keletą metų darbuojasi Europos pasienio ir kranto apsaugos agentūroje „Frontex“, kurioje rūpinasi išorinių Šengeno erdvės sienų apsauga.

Šiuo metu Gintaras dirba Italijai priklausančioje maždaug 150 km nuo Afrikos krantų nutolusioje nedidelėje Lampedūzos saloje. Kasdien į šią salą plūsta šimtai migrantų, kuriems G. Vaitkus su kolegomis stengiasi kaip įmanoma padėti.

„Mes atvykėlius registruojame ir vėliau siunčiame į žemyninę dalį. Čia atkeliaujančių migrantų srautai – neįtikėtini. Iki šiol nieko panašaus nebuvau matęs. Darbo turime sočiai, o ir tarp atvykstančių pabėgėlių pasitaiko įvairaus plauko asmenų, tad tenka susidurti su pačiomis įvairiausiomis situacijomis. Lampedūzos saloje dirbu nuo šių metų sausio, tačiau tikiuosi, jog jau rugsėjį rotacijos būdu galėsiu persikelti į kitą, kiek ramesnę Italijos vietą“, – vylėsi pašnekovas.

Prieš patekdamas į „Frontex“ vilkaviškietis darbavosi Kudirkos Naumiesčio pasienio užkardoje. Kuomet gavo pasiūlymą kandidatuoti į dabartines pareigas, Gintaras pernelyg ilgai nedvejojo. Norinčiųjų buvo beveik 8 tūkst., o atranką įveikė vos pustrečio šimto pareigūnų. G. Vaitkus tapo vienu iš jų.

Nepriimtinas gyvenimo būdas

Patekęs į „Frontex“ agentūrą vilkaviškietis po pusmetį trukusių mokymų buvo paskirtas darbuotis Graikijoje, netoli Turkijos esančiame Aleksandrupolio mieste. Ten jis praleido 9 mėnesius.

„Graikijoje mano pareigos šiek tiek skyrėsi nuo dabartinių. Ten daugiau dėmesio teko skirti įvairių dokumentų tikrinimui. Po etapo šioje šalyje 4 mėnesius praleidau Lenkijos sostinėje Varšuvoje, o po to buvau perkeltas į Italiją“, – pasakojo Gintaras.

Vyras teigė, jog Graikijoje praleistas laikas jam patiko labiausiai. Ten netrūko darbinės veiklos, o per laisvas dienas vyras galėdavo sėsti ant dviračio ar į automobilį ir keliauti, kur akys mato. Gyvenant Lampedūzoje to padaryti neįmanoma. Ši sala – vos 20 kvadratinių kilometrų dydžio, tad norint iš jos išvykti reikėtų sėsti į lėktuvą arba laivą.

„Graikijoje kone kas vakarą po darbo eidavau į aikštelę ir su vietiniais gyventojais žaisdavau krepšinį. Italijoje net lanko padoraus nėra, tad šio sporto man labai trūksta. Apskritai, italų gyvenimo būdas man nėra prie širdies. Čia žmonės tik valgo, vartoja alkoholį ir deginasi pliažuose. Man reikia aktyvesnės veiklos“, – šypsojosi pašnekovas.