Bitininkui už viską svarbiau – bičių laimė

Andrius GRYGELAITIS

„Bitininkas iki kaulų smegenų“, – taip tikriausiai būtų galima pavadinti Bačkiškių kaime, Keturvalakių seniūnijoje, nemažą bičių ūkį prižiūrintį Egidijų Bulotą. Kartu su juo bityne pluša ir žmona Almutė.

Užkoduota genuose

Egidijus bitininkauja jau beveik 30 metų. Daugiau nei dvidešimtmetį jis tai daro kartu su žmona Almute. Galima net pagalvoti, kad ši profesija užkoduota vyro genuose. Bitininku buvo jo prosenelis bei senelis, o ir jis pats nuo mažens šioms skraiduolėms rodė didelį dėmesį. Dar būdamas mažu berniuku E. Bulotas nuolat eidavo pas vietinius bitininkus parsinešti medaus. Jį vyras iki šiol labai mėgsta. Kartą net buvo šio bičių sunešto produkto tiek persivalgęs, kad vėliau beveik metus negalėjo į jį žiūrėti. Tuomet kasdien Egidijus suvalgydavo po daugiau nei puslitrį medaus.

Atrodo, kad visas Bačkiškių kaimo gyventojo gyvenimas susijęs su bitėmis. Jis yra pabaigęs bitininkystės studijas, o pradėjęs dirbti vietinėje žemės ūkio bendrovėje taip pat prižiūrėjo bites. Būtent tada vyrui ir kilo idėja pačiam įsigyti šių skraiduolių.

Gavęs iš draugo dovanų keletą šeimų, Egidijus pamažu ėmė plėsti jų skaičių. Šiandien jis yra išties įspūdingas – 124 šeimos. Visos jos prižiūrimos, saugomos, lepinamos. Akivaizdu, kad bitėms nieko netrūksta.

Pats E. Bulotas neslepia, kad visuomet pirma paiso bičių interesų, o tik po to galvoja apie derlių. Galbūt dėl to kažkiek ir nukenčia prikopinėjamo medaus kiekiai, tačiau vyras dėl to nė kiek nesuka galvos. Jam svarbiausia, kad bitės būtų laimingos.

Dirba ranka rankon

Tokio paties požiūrio kaip Egidijus laikosi ir jo žmona. Moteris teigė iki santuokos paniškai bijojusi bičių, tačiau dabar su jomis puikiai sutaria. Bityne A. Bulotienė taip pat jaučiasi tarsi žuvis vandenyje. Nors pora ir yra pasiskirsčiusi darbus, tačiau, reikalui esant, abu galėtų atlikti visas funkcijas. Daugiau nei prieš dešimtmetį Almutei jau teko maždaug mėnesį per medunešį vienai darbuotis, nes Egidijus buvo patekęs į avariją ir gydėsi patirtus sužalojimus.

Galima neabejoti, kad medų nešančios skraiduolės jaučia joms rodomą šeimininkų meilę ir atsidėkoja už tai. Įprastai bitininkai džiaugiasi, jei per žiemą prarandama iki 10 proc. šeimų. Jau bemaž 15 metų Bačkiškių kaimo gyventojų bityne žūsta ne daugiau nei 3 proc. šeimų. Tiesa, dar seniau buvo atvejis, kai šaltojo metų periodo neištvėrė daugiau nei trečdalis visų bičių. Egidijus pasakojo, kad tąkart buvo labai šaltas pavasaris, o bitės tam nebuvo tinkamai paruoštos.

„Jei kas bityne nepasiseka, žinau, kad dėl to esu pats kaltas. Būtent dėl to jau nesinori dar labiau plėsti laikomų šeimų skaičiaus. Su turimu kiekiu mudu su žmona puikiai susitvarkome patys, o išplėtus bityną greičiausiai jau tektų samdyti žmonių“, – svarstė E. Bulotas.

Geriausias pasaulyje darbas

Bulotai savo skraiduoles laiko net devyniose vietose, maždaug 40 km spinduliu nuo namų. Dažniausiai bitynai stovi senose sodybose, aplink kurias nesigano galvijai. Kadaise šeimos bitės jau buvo mirtinai sugylusios kito ūkininko kumeliuką, tad šį teko atpirkti.

Keletas avilių stovi ir namuose. Tiesa, kaimynams bitės problemų nekelia. Aplink Bulotų sodybą auga aukšti medžiai, tad medų nešančios skraiduolės į svetimas teritorijas beveik nesižvalgo.

Tiek Egidijus, tiek Almutė mėgaujasi darbu bityne. Pora teigė savęs neįsivaizduojanti niekur kitur.

„Mes galime sau leisti ilgiau pamiegoti, nors neretai namo iš bitynų grįžtame jau sutemus. Jei norime išvykti prie jūros, nesukame sau galvos, susikrauname daiktus ir keliaujame keletui dienų.

Nereikia atsiprašinėti iš darbo, o ir bitėms nebūtina aiškintis, kodėl kurį laiką pas jas neužsukame. Darbas bičių ūkyje tikriausiai yra pats geriausias pasaulyje“, – šypsojosi A. Bulotienė.

Neįtikėtini atvejai

Bulotai teigia, kad bitininkaujant nėra jokios monotonijos, o tai juos žavi labiausiai. Nors sukasi šioje srityje jau beveik 30 metų, tačiau kasmet pasitaiko tam tikrų naujovių, neįprastų situacijų ar reiškinių.

Prieš keletą mėnesių Egidijui teko sugauti bičių spiečių, kuris buvo įsitaisęs kone pačiame Marijampolės centre, po nuotekų šulinio dangčiu, esančiu po asfaltu.

„Kai man paskambino ir papasakojo, jog šulinyje zvimbia bičių spiečius, nepatikėjau. Pagalvojau, kad tai širšės. Visgi klydau. Neįprasta tai, kad bitės jau buvo sulipinusios nemažai korių prie metalinio dangčio. Visai netoli jų telkšojo vanduo, dalis skraiduolių buvo įkritusios į jį ir žuvusios. Atrodė, kad spiečius pasirinko pačias blogiausias įmanomas sąlygas“, – teigė pašnekovas.

Kiek seniau jam teko pagauti spiečių vieno ūkininko namuose. Skraiduolės buvo apsigyvenusios po svetainės grindimis. Ten jos jau buvo spėjusios ir korių prilipdyti, ir šiek tiek medaus į juos sunešti.

Buvę ir daugiau įdomių atvejų. Kartą Bulotams bites krapštyti teko iš paukščių inkilo.

„Tokios istorijos mane labiausiai ir žavi. Apskritai, niekada negali žinoti, kokie bus metai, kiek medaus bitės prineš. Kartą turėjome šeimą, kuri per sezoną sunešė vos 3 litrus medaus. Įprastai iš vienos šeimos gaunami medaus kiekiai būna bent 10–15 kartų didesni. Iš pradžių galvojome, kad ta šeima apgyvendinta blogoje vietoje, todėl ją perkėlėme kitur. Visgi ir tuomet niekas nepasikeitė. Pasirodo, bitės nedirbo, o tiesiog pramogavo. Tąkart pakeitėme motinėlę ir viskas susitvarkė. Iš tikrųjų visos skraiduolės elgtųsi taip pat, jei žinotų, kad jos medų neša ne sau, o žmonėms“, – teigė Egidijus Bulotas.

Vienam rūpi kepiniai, kitam – motociklas

Bulotai labai mėgsta medų, juo saldina įvairius patiekalus bei gėrimus. Net ant vasarą kepamų šašlykų jie tepa medaus.

„Esame išbandę įvairių marinatų su medumi, tačiau jie nelabai pasiteisino. Dažniausiai šašlykai tiesiog apdega. Bet štai mėsos ištepimas medumi prieš pat jos kepimo pabaigą yra nepakartojamas dalykas. Paprastai jau iškepusius šašlykus konditeriniu šepetėliu pašlakstome medumi ir ant žarijų pakepame dar 2–3 minutes. Tuomet mėsa tampa labiau sultinga, įgauna malonų poskonį“, – pasakojo Almutė Bulotienė.

Moteris labai mėgsta suktis virtuvėje. Ypač jai patinka kepti konditerinius gaminius. Meduoliai, kanelės, įvairūs pyragai – jos vizitinė kortelė. Tiesa, šio pomėgio Almutė griebiasi dažniausiai tuomet, kai medunešis būna baigtas, o bitės jau ramiai laukia žiemos. Bulotų kaimynai net juokauja, kad iš jų namų sklindantis kepinių kvapas leidžia suprasti, jog atėjo ruduo.

Įdomių pomėgių turi ir Egidijus. Jis neįsivaizduoja savo gyvenimo be sportinio motociklo. Draugai vyrą kartais juokais net pavadina bitininku britvininku.

„Motociklu esu išmaišęs kone visą Lietuvą, dalį Lenkijos. Aišku, galbūt norėtųsi pakeliauti ir kur nors toliau. Įprastai mėgstu važinėti tais keliais, kuriuose galima sutikti nedaug automobilių. Važiavimas motociklu – puikus būdas pravėdinti galvą“, – teigė Egidijus.