Mėgėjų teatrai Basanavičynėje pasirodė jubiliejiniame festivalyje „Atžalynas“

Teatro mylėtojus į Ožkabalius sukvietė jubiliejinis, jau 25-us metus skaičiuojantis Sūduvos mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“. Šiemet jis buvo skirtas Sūduvos metams. Renginyje netrūko nei šventinės nuotaikos, nei nuoširdžių žiūrovų emocijų, nei smagaus rudeninio šurmulio.

Festivalis prasidėjo jį vedusių aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Neringos Varnelytės pašmaikštavimais apie Sūduvos kraštą, pasidžiaugimu, kiek daug iškilių asmenybių jis Lietuvai davė ir raginimu švęsti – juk šie metai mums, sūduviams, ypatingi: Seimo nutarimu 2022-ieji yra paskelbti Sūduvos metais. „Atžalyno“ scenon tądien žengė taip pat vien šio regiono kolektyvai.

Pirmieji festivalio svečiams savo spektaklį dovanojo renginio senbuviai, Vilkaviškio pagyvenusių žmonių klubo „Rudenėlis“ mėgėjų teatras „Kertė“ (rež. Leonarda Gaurylienė). „Kertė“ suvaidino nuotaikingą komediją „Gana man tos laimės“, kurioje buvo pasakojama apie šeimos problemas, moterų laisvalaikį, vyro gudrybes bei aklą moters tikėjimą vyro ištikimybe. Pasidžiaugę ištikimiausių gerbėjų sveikinimais bei dovanomis, aktoriai prižadėjo, jog festivalyje pasimatysime ir kitais metais.

Marijampolės kultūros centro Liudvinavo mėgėjų teatras „Žalias sodas“ (rež. Vita Gvazdaitienė) scenon žengė su naujausiu, pagal Suzanne van Lohuizen pjesę „Trys senukai, kurie nenorėjo mirti“ sukurtu spektakliu „Ypatinga diena“. Tragikomiškoje pjesėje trys suvaikėjusios senutės, gyvenančios bendrame pensionato kambaryje, vieną rytą gauna keistą laišką, kuriuo pranešama, jog tai yra paskutinis jų rytas – paskutinė jų gyvenimo diena. Ištiktos šoko ir apimtos panikos jos ima elgtis neįprastai ir keistai, kol galų gale nurimsta, praregėjusios ir suvokusios, kad jos net nebuvo pradėjusios gyventi…

Klojimo scenoje baigę vaidinti šmaikštieji kapsai savo vietą užleido unaraviems zanavykams – svečiams iš Lekėčių. Lekėčių mėgėjų teatras (rež. Vaida Brazaitienė) juoko banga tiesiog sudrebino visą klojimą, suvaidinęs spektaklį pagal Kazio Binkio poemą „Tamošius Bekepuris“. Veiksmas scenoje rutuliojosi apie vedybinio morčiaus apimtus Lietuvos gyventojus ir jų apsuptyje sau vietos ieškantį „netekėjusį“ žmogų Tamošių, kuris gavęs „lyg jausmą tokį“ gražuolei Onutei siekia jos rankos, tačiau čia koją ima kaišioti atkaklioji Elzbieta. Spektaklis „Tamošius Bekepuris“ 2021 m. buvo apdovanotas „Aukso paukšte“. Kad lekėtiškiai verti šio įvertinimo, patvirtino ir „Atžalyno“ žiūrovai. Nuotaikingas, gyvenimiškas realijas atspindintis spektaklis buvo nominuotas geriausiu šių metų festivalio spektakliu, o Tamošius, kurį suvaidino Vaidotas Kirkickas, – geriausiu vyrišku personažu.

Pirmą kartą „Atžalyno“ scenon žengė Prienų kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų teatras „Langas“ (rež. Alma Vaišnienė). Festivalyje prieniškiai suvaidino pagal Antono Čechovo humoreską sukurtą komediją „Meška“. Spektaklio siužetas sukosi aplink našlę Jeleną Popovą, nuoširdžiai gedinčią savo mirusio vyro. Vieną dieną našlės sielvartą nutraukia į namus įžengęs mirusio vyro kreditorius. Skolų išieškojimo ir tiesos suvokimo procesas priveda iki aistringo konflikto, kai du žmonės vienas į kitą nutaiko ginklus. Tačiau spektaklyje iššaunamos ne kulkos, o staiga užgimusios meilės strėlės… Prieniškių debiutą festivalyje žiūrovai įvertino palankiai. Emocingosios našlės Jelenos personažas teatro „Langas“ aktorei Aušrai Sarnickienei pelnė geriausiai įkūnyto moteriško personažo prizą.

Kai scenoje pasirodė Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatras, festivalio vedėjos pašmaikštavo, jog šiemet renginys ne tik jubiliejinis, bet ir tarptautinis. Svečiai iš netolimo užsienio suvaidino komediją pagal Kazio Binkio poemą „Kriaučius Motiejus“. Eiliuotas pasakojimas apie kaimo siuvėją, panorusį tapti agronomu ir miesto ponu, taip įaudrino festivalio žiūrovus, jog jie ir juoko ašaras braukė, ir dainavo, ir eiles kartu su aktoriais deklamavo. Kad spektaklis išties puikus, buvo matyti ir pažvelgus į balsavimo lapelius – Motiejus Tamošiui vis lipo ant kulnų.

Nuolatiniai festivalio svečiai žino, jog „Atžalynas“ – tai ne vien tik spektakliai. Čia atvykus buvo galima ir amatininkų bei tautodailininkų jomarke apsilankyti, Basanavičynės gaspadinių virtos rudeniškų gėrybių sriubos ir „Karalkrėslio kepyklėlės“ saldumynų paragauti. Per ilgąsias pertraukas iš klojimo išeiti kieman ir kojas pamiklinti tiesiog kvietė muzikinės grupės „Folkus trio“ atliekamos muzikos garsai. Kas tądien norėjo daugiau ramybės, galėjo pasivaikščioti po giles jau po truputį barstantį Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną, apžiūrėti muziejaus ekspozicijas ar tiesiog draugiškai pasišnekučiuoti prie kavos puodelio.

Festivalis „Atžalynas“ išlaikė ir ilgametę tradiciją, jog paskutinieji klojime vaidina profesionalūs aktoriai. Jubiliejinis festivalis baigėsi jautriu „Solo teatro“ (rež. ir aktorė Birutė Mar) spektakliu „Unė“. Jis sukurtas pagal B. Mar pjesę, kurią inspiravo išlikę šmaikštūs aktorės ir režisierės Unės Baye-Babickaitės (1897–1961) dienoraščiai. „Atžalyno“ scenoje aktorė B. Mar priminė, jog Unė buvo nepelnytai pamiršta viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose. Per spektaklį žiūrovų akyse vėrėsi ganėtinai ekstravagantiškas, autoironiškas, puikų humoro jausmą turėjusios asmenybės, o sykiu – nepaprastai gražios sielos menininkės portretas. Tą vakarą „Unė“ subtiliai palietė visų klojime susirinkusių sielas. Juk tai spektaklis ne tik apie teatrą, jo žavingą ir trapią iliuziją, bet ir apie mūsų pralekiantį lyg spektaklis gyvenimą, būties miražą…

Jono Basanavičiaus gimtinės kolektyvas nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie šių metų Sūduvos mėgėjų teatrų festivalio „Atžalynas“ organizavimo.

Agnė BRAZAITIENĖ

Vyresnioji muziejininkė