Amžinybėn išėjo paprastas didis žmogus…

Joana NORKELIŪNIENĖ (1936-03-12 – 2022-11-01)

Joana Norkeliūnienė gimė Vilkaviškio rajone, tarnautojų šeimoje. Čia ji baigė vidurinę, vėliau įstojo į felčerių mokyklą Kaune, o baigusi mokslus buvo paskirta dirbti Kybartuose. Darbo buvo daug, felčerės profesija jai patiko, tačiau pajutusi, jog nori ir gali daugiau, išvyko studijuoti tuometiniame Kauno medicinos institute. Jį baigusi medikė gavo paskyrimą į Lazdijus, kur teko dirbti poliklinikoje terapeute.

Tačiau Joaną traukė tėviškė, rūpestis tėvais, tad po keleto metų grįžo į Vilkaviškį. Čia sukūrė šeimą, užaugino dukrą, džiaugėsi anūkais.

Medicina buvo jos pašaukimas ir gyvenimas. Joana rūpinosi tėvais, giminėmis, kaimynais, patardavo visiems į ją besikreipusiems, o visą savo širdį atidavė mažiesiems pacientams. Pediatre ji dirbo iki 2012 m. birželio, kol išėjo į užtarnautą poilsį.

Gydytoją Joaną mylėjo tiek mažieji, tiek didesni pacientai, nes ji mokėjo bendrauti su vaikais. Dažnas iš medikės kabineto išeidavo ne tik pralinksmėjęs, bet ir apdovanotas. Ji niekada nelaukė dovanų – pati jas dovanodavo.

Be artimųjų ligoninėje paliktiems vaikams gydytoja nunešdavo vaisių, pačios pagamintų skanumynų, kai turėdavo laisvesnio laiko, žaisdavo su mažyliais, neišgalintiesiems nusipirkti vaistų pati jų nupirkdavo. Tačiau gydytoja buvo kukli – niekada niekam tuo nesigyrė, nes tokia buvo jos nuostata – padėti visiems.

Bendradarbiai pažinojo ją kaip rūpestingą, sąžiningą, pareigingą, darbščią, neskaičiuojančią darbo valandų kolegę, kuri visada patardavo, padėdavo, bet niekada nežemino ir neniekino. Joana stengėsi visus suprasti, mokė būti sąžiningus ir teisingus – ne deklaracijomis, o savo pavyzdžiu.

Net nebedirbdama gydytoja Joana domėjosi medicinos naujovėmis, jomis pasidalindavo su buvusiomis kolegėmis, su kuriomis palaikė ryšį iki paskutinių gyvenimo dienų.

Mes labai pasiilgsime Joanos, mums trūks diskusijų, patarimų, linksmų švenčių kartu. Bet laikas neklausia – išsiveda žmones, palikdamas tik prisiminimus. Laikas, apdovanojęs ją pačia didžiausia gyvenimo dovana – pažinojusių žmonių ir pacientų meile.

Buvusios bendradarbės

Užsk. 2245