Nobelio premijos laureatui namai turi daugybę prasmių

Kai rašytojui Abdulrazakui Gurnah paskambino iš Švedijos akademijos ir pranešė, kad tapo Nobelio literatūros premijos laureatu, jis pamanė, kad tai pokštas. Iki apdovanojimo dešimties romanų autorius, Kento universiteto profesorius emeritas nebuvo itin plačiai žinomas už Didžiosios Britanijos ribų. Gimęs ir užaugęs Zanzibaro saloje, A. Gurnah tapo pabėgėliu ir atvyko į Didžiąją Britaniją. Apie tai ir savo knygas autorius davė interviu.

– Neseniai lietuvių kalba pasirodė romanas „Rojus“. Tai viena žinomiausių jūsų knygų. Pagrindinio knygos veikėjo, į vergiją tėvo parduoto dvylikamečio berniuko Jusufo akimis regime besikeičiančius XX amžiaus Rytų Afrikos peizažus ir bendruomenes, girdime, kaip persipina legendos ir prietarai, stebime skaudžią kolonializmo tikrovę. Kur sėmėtės įkvėpimo rašydamas šią istoriją?

– Įkvėpimas radosi iš daugybės elementų, kaip paprastai būna su knygomis, – viena veda prie kito ir dar kito.

Pirmiausia parašiau tai, kas galiausiai tapo „Rojaus“ pabaiga, – karo epizodą. Man pasirodė įdomu rašyti apie karą teritorijoje, kuri anuomet buvo vokiečių kolonija. Daugiausia dėl to, kad augdamas girdėjau žmonių pasakojimus, apie tai tebebuvo kalbama. Anais laikais šia tema galėjai rasti labai nedaug informacijos, ir man buvo smalsu pasigilinti.

Po daugybės metų pagaliau galėjau grįžti į Zanzibarą. Tai buvo devintojo dešimtmečio vidurys. Mano tėvas tada dar buvo gyvas. Pamenu, kaip stebėjau jį, žingsniuojantį iš namų į mečetę kitoje aikštės pusėje, ir galvojau, kad jis buvo vaikas, kai mūsų gyvenamoje vietovėje įsitvirtino europiečių kolonijinė sistema. Čia, Zanzibare, kolonistai įsigalėjo gana vėlai, XIX amžiaus pabaigoje.

Kokie vaiko akimis būtų pasirodę svetimi žmonės, kurie ateina ir ima kontroliuoti visų gyvenimus? Šios mintys tapo dar vienu impulsu rašyti apie tą laiką.

– Jau daug dešimtmečių gyvenate Jungtinėje Karalystėje, bet palaikote glaudžius ryšius su Zanzibaru. Viename interviu minėjote: „Esu iš ten. Mintyse gyvenu ten.“ Ką jums reiškia namai? Kuri iš šių šalių jums yra namai?

– Namai nėra viena vieta. Namai turi daugybę skirtingų prasmių.

Jei protėvių žemę, vietą, kurioje gimei, palikai dar labai jaunas, trejų ar penkerių metų amžiaus, tavoji namų samprata turbūt labai skirsis nuo to žmogaus, kuris namus paliko sulaukęs aštuoniolikos, devyniolikos ar dvidešimties. Galbūt žmogus dar nėra brandus, bet jau susiformavęs. Jis užauga su istorijomis, kurių niekada nepamirš, ir, žinoma, su žmonėmis. Tai yra namai, ir tas namų jausmas niekada neišblėsta.

Bet namus gali ir susikurti. Namus galima pasirinkti, nors čia reikėtų stabtelėti ir pamąstyti, ar „pasirinkti“ yra tinkamas žodis. Galbūt juos renkiesi spaudžiamas būtinybės, aplinkybių.

Vis dėlto pasirenki vietą ir, laikui bėgant, jei pasiseka, ji irgi tampa tavo namais – čia esi su kitais žmonėmis, galbūt su kuo nors gyveni, turi vaikų, darbą, kolegų, pildai savo profesinius ir intelektinius siekius. Taigi ši vieta taip pat tampa saugia išsipildymo vieta.

– Jūsų romanuose analizuojamos skirtingų kultūrų sankirtos, atminties, migracijos, gyvenimo egzilyje, praradimo, pabėgėlių ir kitos svarbios temos. Kodėl svarbu apie tai kalbėti?

– Visų pirma todėl, kad tai yra šiuolaikinė realybė milijonams kitur gyventi išvykusių žmonių. Bet reikia pabrėžti, kad vien tai, jog pasirinkai išvykti ir būti kitur, nereiškia, kad nepatirsi įvairiausių sunkumų ir traumų. Kadangi pats turiu tokios patirties, rašau šiomis temomis – tai mano gyvenimo dalis.

Svarbūs abu šie aspektai – ir dabartis, jos neteisybės ir laimėjimai, ir mano patirtis, jausmas, kad turiu apie tai kalbėti. Man regis, rašytojai ne visada patys pasirenka savo temas, kartais temos renkasi juos. Kartais nė neturi pasirinkimo – tam tikromis temomis tau būtina kalbėti. Todėl ir rašau, nes man reikia, būtina apie tai rašyti.

– Jūsų pasakojimų centre dažnai atsiduria žmonės, kurių balsai nėra girdimi, – tai tylios bebalsių žmonių istorijos. Jums svarbu, kad jas išgirstume?

– Nepažįstu jokių herojų. Dauguma mano pažįstamų žmonių gyvena įprastais rūpesčiais. Galbūt tie rūpesčiai smulkūs, bet jie nėra nesvarbūs. Gana dažnai rašau apie žmones, turėjusius vienokių ar kitokių trauminių patirčių. Žinoma, kiekvienas jų turime, bet ne visuomet jas atpažįstame ar su jomis dorojamės. Man visada įdomu, kaip žmonės sugeba iš skausmingos patirties pasimokyti, pasisemti išminties, vėl atsistoti ant kojų, gyventi toliau, produktyviau, rasti meilę ir ramybę. Herojams šito nereikia! Man įdomesni žmonės, kurie nėra herojai.

– Laimėti Nobelio literatūros premiją yra milžiniškas pasiekimas. Jūs šią premiją laimėjote „už bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“. Ką jums reiškia svarbiausia literatūros premija?

– Keletą dalykų. Pirmiausia – tai didžiulis pripažinimas, staigmena, paveikusi globaliai. Apie Nobelio premiją žino net tie žmonės, kurie ne itin daug skaito. Nuostabu būti išrinktam šios premijos laureatu. Gavęs šią premiją patekau į sąrašą rašytojų, kurių kūrinius skaičiau ir kuriais žavėjausi. Įstabu galvoti, kad galiu būti jų gretose.

Ne mažiau svarbu tai, kad žmonės iš skirtingų kultūrų, kalbantys skirtingomis kalbomis, pavyzdžiui, iš Lietuvos, – nori skaityti šias knygas, dargi ir savo gimtąja kalba. Ko gi daugiau rašytojas galėtų trokšti – kad knygos keliautų per skirtingas kalbas ir skirtingas pasaulio vietas.

Akvilina CICĖNAITĖ