Tarp vakaro ir pirmųjų saulės spindulių gimsta žodis

Liutaurą Klemensą Kasulaitį daugelis vilkaviškiečių pažįsta iš renginių, kuriuose jis gali būti ir vedėju, ir režisieriumi, ir skaitovu, ir… nepamainomu Kalėdų Seneliu. Prie visų jo saviraiškos formų pritampa ir dar viena: poetinio žodžio paieška.

„Žiemos žolėje laukiniai karveliai lesė gruodą. Pavasario vieversiai šildėsi mūsų delnuose, kišenėse ir užančiuose. Laukiu pavasario taip, kaip laukiu Kalėdų, nes tada nors trumpam mes mylime vieni kitus“, – tai eilutės iš L. K. Kasulaičio tekstų, kuriais jis dalijasi savo feisbuko paskyroje. Kartkartėmis ten galima rasti ir jo eilėraščių. Eilėraščių, kuriuos negali atidėti perskaitęs vos porą eilučių. Jie tave pasigauna netikėtu žodžių deriniu, kompozicija, mintimi…

Paprašytas pasidalyti savo sąlyčiu su poezija, Liutauras atsakė štai ką: „Esu tik diplomuotas aktorius. Kai dirbau Klaipėdos dramos teatre, kolegos ir teatro personalas, žiūrovai bei atvykstantys režisieriai sakydavo, kad neprastas… Mokiausi iš jų režisūrinių, scenografinių reikalų, daug skaičiau. Ir gimė mano žodis, kuris virto poezija. Ir ne tik… Poezija savo eiles nelabai pavadinčiau. Tai gal mano būsena, mano malda. Eilėraščių knygos tikrai neleisiu, o knyga, skirta vaikams, jau baigta. Pjesė – įpusėta. Dirbdamas renginių vedėju dažnai tiems žmonėms, kurių šventę švenčiame, dedikuoju savo eiles, skirtas tik jiems asmeniškai.

Ten, kur mane myli ir gerbia, ten, kur nerašo pažymių, ten, kur esu reikalingas, aš atsakau tuo pačiu ir sakau: „Čia – mano namai.“ Tuose „namuose“ tarp mielų, kūrybingų žmonių – asmenybių, tarp šurmuliuojančių gatvių, tarp vakaro ir pirmųjų spindulių prieš patekant saulei gimsta mano žodžiai.“

Liutauras Klemensas KASULAITIS

Iš vyturio giesmės pavasarinės,

dūzgimo bičių liepos vidury,

klajūno vėjo rudens arimuos,

klebenančio tėvų namų duris.

Iš stirnų brydės pagiry,

grakščiai nubėgančios į žiemą…

Iš meilės gimę, meilėj pasilikit,

dienos darbuos ir vakaro ūke.

Mylėkit taip, kaip niekas nemylėjo

kiekvieną žmogų, net ir tą, kurio nėra šalia.

Užmiegant

Šukom –

pirštais savais,

šukuoju tau plaukus…

Prisnūdo naktis

Spalvotų mūsų sapnų nesulaukus.

Pilkuose ūkuose

pilka kurapkėlė užmigo,

tik sapnelis jos liūdnas ir pilkas,

kaip sparnelių pilkumas

ir pilkas asfaltas,

ant kurio jos pilkieji vaikeliai paliko…

Kokios spalvos buvo tas automobilis,

skriejantis negyva asfalto pluta? Pilkas?

Ir tu susilieji

su kambario pilkuma…

Per tavo plaukus vakaras ritas,

per tavo lūpas kalba tyla.

Mano pirštų šukos

įsivėlė į tavo plaukus.

Ryt iš ryto išvelsiu…

Labanakt.