Besirengdami konkursui „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“ du kūrybingi mūsų mokyklos mokiniai – Tomas Josiukas ir Ramūnas Ramanauskas nusprendė apie savo kraštą papasakoti donelaitiškai. Abu susidomėję gilinosi į temą, aktyviai ieškojo pasirinktų vietovardžių kilmės, o gimusias mintis sueiliavo. Svarstydami, kurias vietoves aprašyti, daugiausia vaikinai orientavosi į kaimus, kuriuose gyvena patys ir kiti mokyklos mokiniai, tačiau dėl skambumo bei turinio gyvumo įtraukė ir keletą kitų aplinkinių vietovių. Prie eiliuoto kūrinio jo autoriai dar pridėjo mokyklos nuotrauką, o ją papildė aprašytų vietovių pavadinimais.
Smagu, kad konkurso rengėjai įvertino vaikinų pastangas. Iš pusantro šimto darbų kaip vienas geriausių buvo atrinktas ir Tomo bei Ramūno eilėraštis „Pasižvalgymas po apylinkes donelaitiškai“ – 9–12 klasių kategorijoje pripažinta antroji vieta.
Laimėtojai buvo apdovanoti padėkomis bei prizais – belaidėmis ausinėmis, o jiems padėjusi lietuvių kalbos mokytoja Birutė Zaveckienė – atmintuku. Be dovanų neliko ir mokykla – savo biblioteką papildėme glėbiu grožinės literatūros knygų. Beje, Tomo ir Ramūno dar laukia išvyka – kartu su kitais konkurso laureatais balandžio mėnesį jie pakviesti į ekskursiją po Vileišių rūmus Vilniuje.
Konkursą „Mūsų kalbinis kultūrinis kraštovaizdis“ organizavo Lituanistų sambūris, Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos draugija.
Indrė MARKEVIČIENĖ
Kazimiero Baršausko mokyklos-daugiafunkcio centro direktorės pavaduotoja ugdymui
Pasižvalgymas po apylinkes donelaitiškai
Kai saulelė kasryt atkopdama budina svietą,
Iš aplinkinių kaimų į Gižus vaikai skuba rinktis.
Kas iš Balsupių, Bardauskų ar Senkiškių,
O kas iš Keturvalakių ar Bačkiškių suranda čion kelią.
Kartais imi, žmogau miels, ir galvoji:
Ir kas gi tuos kaimus taip mandrai pavadino?
Na, Paežeriai, dar aišku, prie ežero žmonės gyvena.
Čia ir mūs didžiavyris Kudirka pasaulį išvydo.
Bet kuo nusipelnė panelės Ada ir Marina?
Taip, nelaimingos jos buvo, jas meilė kankino,
O kaimas vadinas bendru jų vardu – Adamarina,
O jau Paršeliai ar Paikiai… visai nerimtai čia atrodo.
O kas tie Opšrūtai? Suprasti sunku,
Bet džiaukimės. Kiek čia vardų – keistų, įdomių, išmoningų.
Jie išmintį mūsų senolių byloja. Kas žino,
Gal ir iš mūsų mažos mokyklėlės
Išeis į pasaulį, išsiverš kaip koks vėjas
Dar vienas gabus Suvalkijos berniokas,
Kuris ne tik švilpaut, bet ir mąstyt giliai moka.
Tuomet Kazimiero Baršausko mokykla
Ne vien tik Vilkaviškio rajone bus girdima.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.