Teatro vakarai „Po paupio gluosniais“ mini 15-ąjį gimtadienį

Simona SIMANAVIČIENĖ

Jau penkioliktą kartą teatro vakarai „Po paupio gluosniais“ pakvietė pasimėgauti mėgėjiško ir profesionalaus teatro spektakliais. Apie nueitą kelią papasakojo ir įsimintiniausiomis akimirkomis pasidalijo Vilkaviškio kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė, režisierė ir projekto kuratorė Daiva Kasulaitienė.

Įvairus repertuaras

Projekto sąskaitoje – virš šimto įvairaus žanro spektaklių. Vilkaviškiečiai turėjo galimybę pasimėgauti lėlių, šešėlių ir muzikinio teatrų vaidinimais, stebėti šokio teatro spektaklius, taip pat sudalyvauti įvairiose edukacijose bei mėgėjų teatro pasirodymuose. Šalia Vilkaviškio kultūros centro esančioje unikalioje erdvėje, po svyrančiais ilgamečiais gluosniais, vėliau gimė idėja suburti savo miesto vaidintojus. Taip 2010 m. įvyko D. Kasulaitienės vadovaujamo mėgėjų teatro „Gluosnė“ pirmojo spektaklio „Kai atsarga daro gėdą“ premjera.

„Su 2008 m. prasidėjusiu projektu gimė ir mūsų „Gluosnė“. Praėjo daug laiko. Jei gerai pamenu, projekto idėjos autorės – mano kolegės Aksana Laskevičienė ir amžinąjį atilsį Nijolė Skinkienė. Jos tiesiog diskutavo, o kadangi pagal specialybę esu mėgėjiško teatro režisierė, idėjos plėtojimas atiteko man“, – nugrimzdusi į prisiminimus kalbėjo D. Kasulaitienė. Pirmuosius mėgėjų teatro vakarus ji organizavo drauge su šviesaus atminimo kolege Valentina Ivinskiene.

Taip projektas po truputėlį augo, mėgėjų teatro vakarus papildė profesionalaus teatro pasirodymai, o kadaise pačių kultūros centro darbuotojų sumeistrautą ir ilgai tarnavusią lauko sceną pakeitė visai neseniai įsigyta moderni. Žinoma, kaip anksčiau, taip ir dabar kai kurių spektaklių pagal savo pobūdį neįmanoma parodyti lauke, todėl kartkartėmis gluosnių skėčius pakeičia medinės didžiosios kultūros centro salės lubos.

Per tiek metų būta visko, o įvairi patirtis tik užgrūdino ir vertė stengtis dar labiau. Visgi D. Kasulaitienė prasitarė, jog prie vieno dalyko priprasti neįmanoma: tai baimė, kad žinia apie vykstančius pasirodymus nepasieks žiūrovų. Juk šie vakarai vyksta dėl savo krašto žmonių. Jiems siekiama parodyti, kuo vienas teatrinis reiškinys skiriasi nuo kito, sudominti ir praplėsti akiratį. Į Vilkaviškį atkeliauja tiek vaikams, tiek suaugusiems žiūrovams skirti spektakliai.

„ Šį šeštadienį (birželio 3 d.), 13 val., po gluosniais bus rodomas Birštono vienkiemio teatro spektaklis „Visada tas pats“, o 17 val. didžiojoje salėje – Birštono kultūros centro suaugusiųjų teatro spektaklis „Nuoma ir trys kiaušiniai“. Kviečiu visus, ypač – tėčius ateiti su šeimomis ir popietę bei vakarą praleisi drauge su teatru“, – apie Tėvo dienos išvakarėse vyksiančius pasirodymus kalbėjo D. Kasulaitienė.

Ir prarisnojo arklys…

Lauko renginiai kelia labai daug streso, tačiau yra spektaklių, kurie ypač gražiai atsiskleidžia būtent lauko scenoje. Vienas jų – Kelmės mažojo teatro spektaklis „Žaldokynė“, kuris D. Kasulaitienę sužavėjo groteskišku lėlių-aktorių vaidinimu.

Kai penkiolika metų sukiesi toje pačioje virtuvėje, rodos, niekas nebestebina. Vis dėlto keletas nutikimų režisierei šypseną kelia iki šių dienų.

„Atsimenu, dar projekto pradžioje vienas kolektyvas atvažiavo su sufleriu. Už širmos scenoje buvo pasodintas žmogus ir jis aktoriams pasakinėjo tekstą. Bet nepagalvota, kad pas mus didžiosios salės scena įgarsinama ir iš viršaus… Tad žiūrovai suflerį girdėjo geriau nei aktorius“, – apie kuriozus scenoje pasakojo projekto kuratorė.

D. Kasulaitienė sakė, kad daugelio neplanuotų nutikimų žiūrovas net nepastebi. Kaip tikriausiai iki šių dienų nežino, jog viename po gluosniais vykusiame spektaklyje pro sceną prajojęs raitelis – ne spektaklio detalė.

„Per kalvarijiečių pasirodymą paupiu prarisnojo arklys. Žmonės buvo sužavėti spektaklio išpildymu, juk ne bet kas dar ir tikrą arklį atsiveža, – juokėsi D. Kasulaitienė ir užsiminė, kad pati akimirką buvo sudvejojusi. – Galiausiai pažinau tą vyriškį, pasirodo, jis tiesiog jodinėjo paupiu. Labai organiškai viskas atrodė“.

Žlugusios viltys dėl amfiteatro

Projektas teatro vakarai „Po paupio gluosniais“ jau turi užsitarnavęs savo vardą. Vienus kolektyvus dalyvauti festivalyje kultūros centro darbuotoja kviečia pati, o kiti kolektyvai ir patys skambina pasiteirauti, klausia: „Kodėl tu, Daiva, mūsų nepakvieti?“

„Ne visus pavyksta pasikviesti, bet toks dėmesys mane džiugina. Vadinasi, mūsų „Gluosniai“ yra žinomi“, – pasakojo kultūros centro darbuotoja.

D. Kasulaitienė su liūdesiu prisiminė neišsipildžiusią svajonę greta kultūros centro turėti amfiteatrą. „Dar dabar širdį skauda, kad jo nebus. Žiūrėdavau pro langą ir, rodos, matydavau, kaip mes ten vaidiname, kaip vyksta kiti kameriniai renginiai“, – atsiduso beveik keturiasdešimt metų kultūrai pašventusi režisierė.

Ji neslėpė, kad tolesnis festivalio gyvavimas priklausys nuo žiūrovų ir gaunamo finansavimo. Jau nemažai metų pagal parašytą projektą pinigai skiriami iš Kultūros rėmimo fondo bei Vilkaviškio rajono savivaldybės lėšų. Tiesa, keletą kartų finansavimo gauti nepavyko, todėl vienais metais festivalis neįvyko.

Visgi D. Kasulaitienė nenusimena ir mano, jog vilkaviškiečiai tiki teatru, todėl džiaugiasi galinti savo krašto žmonėms parodyti įvairaus turinio spektaklius.