„Kiršų vasara“ suko dainų ir poezijos ratą

Laima VABALIENĖ

Kai pakvimpa jazminai ir laukuose suboluoja pirmieji šieno ritiniai, mūsų kraštiečio poeto Kazio Bradūno tėviškės vartai atsiveria muzikai ir kūrybai. Po senaisiais sodybos medžiais renkasi tradicinio renginio „Kiršų vasara“ dalyviai.

„Kiršų vasaros“ iniciatorė ir organizatorė Alvito bibliotekininkė ir kultūrinės veiklos vadybininkė Angelė Blažaitienė sakė net kelis kartus perskaičiavusi, kad pati patikėtų, jog šiemetinė „vasara“ jau septintoji. Iš nediduko eilių pasiskaitymo ir gėlių juostos pynimo K. Bradūno 100-mečio gegužinėje „Kiršų vasara“ užaugo į solidesnį renginį, kuriame dalyvauti kviečiami žinomi Lietuvos bardai, aktoriai, muzikantai…

Svečių iš toliau sulaukta ir šiemet. Bet prieš juos pristatydama renginio vedėja A. Blažaitienė trumpai žvilgtelėjo į tuos laikus, kai Kiršų kaimo laukais vaikštinėjo iš čia kilę Juozas Tysliava, Salomėja Nėris, Kazys Bradūnas… Tarp pastarojo literatūrinių darbų klodų neatsitiktinai buvo paminėta didžiulė jo įtaka jauniesiems to meto rašytojams ir kritikams. Juos K. Bradūnas aktyviai ir nepailstamai rėmė, skatino, ugdė… Todėl, pasak vedėjos, šiandien jam tikriausiai būtų malonu savo namų kieme matyti jau dvidešimt pirmojo amžiaus jaunųjų kūrėjų kartą.

Šiai kartai renginyje atstovavo dainų kūrėjas ir atlikėjas iš Vilniaus Vygantas Kazlauskas, jo pakeleiviai iš sostinės poetai Alina Borzenkaitė ir Martynas Pumputis bei Teresė Pučinskaitė-Barkauskienė iš Kalvarijos. Ir užsisuko dainų bei poezijos ratas. „Esu geriausias savo dainų atlikėjas, nes niekas kitas jų nedainuoja“, – šmaikštavo V. Kazlauskas, pabėręs virtinę dainų Violetos Palčinskaitės, Justino Marcinkevičiaus, Roberto Danio ir kitų poetų tekstais.

Intarpais tarp jų skambėjo eilės. „Parašau recenziją ir poetai pradeda manęs nemėgti. Tada parašau eilėraštį ir jie pradeda manęs nemėgti dar labiau“, – stengėsi klausytojus savo eilėmis įtikinti literatūros kritikas M. Pumputis. „Kaip aš perpratau empirizmo sąvoką“ bei įvairiais kasdienybės kontrastais ir peripetijomis perpinta kūryba dalijosi A. Borzenkaitė. „Šitai vietai parinkau tuos eilėraščius, kuriuos rašiau tada, kai dar mano pėdos dažniau tėviškėje būdavo“, – sakė T. Pučinskaitė-Barkauskienė, savo suvalkietišką tarmę nešanti kaip vainiką ir jos skambesiu pamaloninusi klausytojų ausis.

Visas vakaras sukosi jaukiu, linksmu, nuoširdžiu ratu, kartais nukrypdavęs ir nuo scenarijaus, kuriame tikrai nebuvo numatytas nei keliuku pro sodybą vis nuburzgiantis traktorius ar tylos akimirką užpildžiusi paukščio giesmė. Bet tradicinis Bradūnynės obuolių pyragas jame buvo įrašytas…

Ir, pasak kažkurio „Kiršų vasaros“ dalyvio, „gera nuotaika tiesiog sklandė ore drugelio sparnais“.