Trilogijos apie ypatingų vaikų namus autorius svajoja užpildyti savo sielos kiaurymes

Atsitiktinai viename Pietų Kalifornijos turguje rastos senos nuotraukos įkvėpė amerikiečių rašytoją Ransomą Riggsą sukurti pasaulio vaikus sužavėjusią knygą apie Mis Peregrinės namus ypatingiems vaikams. 2011 metais išėjusi pirmoji būsimosios trilogijos dalis „Ypatingų vaikų namai“ („Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children“) iškart tapo bestseleriu. Skaitytojams patiko knygose sumaišytas unikalus maginės fantastikos, mistikos, nuotykių ir kelionių per laiką kokteilis, paskanintas antikvarinėmis nuotraukomis. Seni daiktai ir istorijos yra neatskiriama rašytojo gyvenimo dalis. Pakalbinome trilogijos – „Ypatingų vaikų namai“, „Kiaurymių miestas“, „Sielų biblioteka“ – autorių R. Riggsą.

– Jūsų debiutas buvo nepaprastai sėkmingas. Daugybė vaikų prarijo jūsų knygą, kaip, tikiuosi, ir režisierius Timas Burtonas, pagal ją pastatęs filmą. Ar dalyvavote filmo kūrybos procese?

– Keletą kartų teko apsilankyti filmavimo aikštelėje, buvo smagu, tačiau neturėjau galimybių prisidėti rašant scenarijų, ir mane tai erzino. Manau, kad tai, ką sukūrė Timas, yra gražu ir fantastiška, tačiau filmas nėra knygos, kurią aš parašiau, atspindys. Turbūt tokiems kino režisieriams kaip Burtonas yra labai svarbu savo kūrybos energijos pridėti į turinį, nes tai leidžia išlaikyti savitą stilių. Kai kurie personažai filme buvo tokie, kokius aš įsivaizdavau, tačiau kai kurie stipriai pakito. Jie tiko filmui, bet stipriai pakeitė istoriją, kurią aš kūriau.

– Ar tiesa, kad populiariąją savo knygų seriją pradėjote nuo senų fotografijų? Vis dar jas kolekcionuojate?

– Knygos idėja mano galvoje sukosi gerokai prieš tai, kai pradėjau kolekcionuoti senas fotografijas. Tačiau sėsti prie rašomojo stalo mane privertė Pietų Kalifornijoje sendaikčių turguje rastas senovinių fotografijų lobynas. Mano kolekcija yra didžiulė, nes knygos reikalauja daugybės gerų nuotraukų, taigi pastarąjį dešimtmetį buvau priverstas jas kolekcionuoti. Jas rinkti dažniausiai būdavo malonumas, bet kartais – ir prievolė. Nėra taip jau lengva rasti senovinių fotografijų, kurios atitiktų konkrečias knygos scenas ir personažus. Tačiau kartais fotografijos taip pat tampa įkvėpimu – kai pritrūksta idėjų, tereikia atsidaryti stalčius, kuriuose jos gyvena.

– Augote apsuptas meilės, tačiau patirtys ypatingų vaikų namuose – gana tamsios. Iš kur atėjo toji tamsa?

– Nė pats nežinau. Mano tėtis mirė, kai buvau visai jaunas, galbūt dėl to? Visada domėjausi baisiomis istorijomis ir tamsiosiomis gyvenimo pusėmis. Tik negaliu pakęsti tamsaus ir kruvino siaubo, kuriame nėra jokios gilesnės minties. Nemėgstu istorijų be vilties ir stipriai plakančios širdies jausmo. >– Užaugote kaime, senoje fermoje. Ar gali taip būti, kad gamta ir kaimas žmogaus fantaziją formuoja stipriau nei miestas?

– Matyt, stipriai lemia asmenybė. Fantazijos gylis ir plotis kiekviename iš mūsų yra skirtingas, bet neabejoju: svajojame, kad užpildytume savojo gyvenimo kiaurymes. Tiesą sakant, fantastinių savo pasaulių nekūriau tol, kol neišsikrausčiau iš fermos į miestą. Man atrodo, kad žmogaus sielai reikia ir gamtos, ir miesto. Bet tikrai sutinku, jog kai daug laiko praleidžiame be gamtos, apie ją pradedame svajoti įvairiausiomis formomis.

– Sakėte, kad rūpėjo kiti pasauliai, į kuriuos galima pabėgti. Nuo ko bėgote?

– Kalbėjau labiau ne apie bandymą pabėgti, o apie norą atrasti, patirti. Matyt, nesąmoningai jaučiau, kad mano gyvenime kažko trūksta. Fantastika tarsi padėjo praturtinti pasaulį, kuris mane supo, paviršutiniško blizgesio kupinoje aplinkoje rasti slaptas duris ir sluoksnius. Visada tikėjau, kad pasaulyje telpa kur kas daugiau, nei galime pamatyti. Fantastika tobulai tai iliustruoja. Tiesa, dabar nebejaučiu jokio noro slėptis, bet ir labai mylėdamas savo gyvenimą paslėptų durų nenustoju ieškoti.

– Kaip manote, ar viena knyga gali iš neskaitančio žmogaus padaryti skaitantį?

– Be abejonės! Man ta knyga buvo „Narnijos kronikos. Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Taip pat – „Paslaptingas sodas“. Abiejose egzistuoja paslaptingi portalai, per kuriuos knygų veikėjai patenka į kitus pasaulius, tačiau tai – tokie skirtingi kūriniai!

– Kaip nutiko, kad „Ypatingų vaikų namai“ tapo knygų serija?

– Tikėjausi, jog parašysiu daugiau nei vieną knygą, tačiau parašęs pirmąją nebebuvau toks tikras. Ir vis dėlto palikau pravertas istorijos duris, kad turėčiau galimybę, jei tik man pasiseks, tęsti ją toliau. Dideliam mano džiaugsmui, galėjau.

– Daug keliaujate, tad kiek realiai patirtų nuotykių atsiduria knygose?

– Kartais kelionių patirtys atkeliauja į mano istorijas. Pavyzdžiui, laivo katastrofa – sudėtingomis aplinkybėmis svarbu būti ramiam, nepanikuoti. Tai būtina norint sulaukti pasitikėjimo iš žmogaus, kuriam teikiama pagalba knygoje „Ypatingų vaikų namai“ buvo įkvėpta magiško naktinio nardymo Vanuatoje. Kai po vandeniu apžiūrinėjau nuskendusį laivą, lyg žvaigždė visai šalia nušvito bioliuminescencinė žuvis.

– Kuo maitinate savo fantaziją šiandien? Ar kartais nesinori atsikratyti „Ypatingų vaikų namai“ knygos personažų ir susirasti naujų draugų?

– Dirbu prie naujos knygos, apie kurią dar kiek per anksti kalbėti. Tačiau jaučiu, kad į Mis Peregrinės pasaulį dar galėčiau sugrįžti. Myliu šios knygos personažus, man patiktų pamatyti, kaip jų gyvenimas galėtų vystytis toliau.

Laisvė RADZEVIČIENĖ