Stikle išraižytas kūrinys atgimsta ant popieriaus lakšto

Eglė MIČIULIENĖ

Vilkaviškio kultūros centre šiuo metu veikia menininkės Neringos Marcinkevičiūtės-Strazdės darbų paroda. Originalūs minimalistiniai kūriniai stebina ir išraiška, ir atlikimo technika.

Kuria ne tik estampus

Pristatydama kultūros centre eksponuojamą N. Marcinkevičiūtės-Strazdės kūrybą kultūrinės veiklos vadybininkė Aksana Laskevičienė pirmiausia pasidžiaugė, kad autorė turi šaknų ir Vilkaviškyje. Abi Neringos močiutės kilusios iš Suvalkijos, tad į parodą atvyko visas būrys vietinių giminaičių. Beje, labai įdomu, kad menininkės šeima gali didžiuotis giminyste su iškiliais tautiečiais: daktaru Vincu Kudirka bei tarpukario valstybės veikėjais Jonu ir Petru Vileišiais. Mat Neringos prosenelė – Kudirkaitė, o jos vyro Mykolo prosenelė – Vileišių sesuo.

Visgi šįkart kalba daugiausia sukosi ne apie giminystę, o apie kūrybą. Į savo darbų parodos atidarymą atvykusi Neringa pasakojo, jog menas ją traukė visada. Vaikystėje lankė dailės mokyklą, vėliau Dailės akademijoje baigė grafikos magistrą, turi kultūros ministro suteiktą meno kūrėjo statusą.

Menininkė lieja akvarele, tapo, kuria knygoms iliustracijas ir net riša sodus, o į Vilkaviškį atgabeno didelę estampų – lakštinės grafikos kūrinių – parodą.

N. Marcinkevičiūtės-Strazdės darbai žavi savo subtilumu, trapiomis ir lengvomis linijomis. Tačiau vizualus įspūdis šiek tiek apgauna: tokia kūryba reikalauja ne vien meninių sugebėjimų, bet ir labai daug kruopštaus darbo, atidumo bei kantrybės.

Gali likti be nieko

Menininkės kūriniai gimė iš minties grafikos darbus atlikti ekologiška technika. Įprastai estampai kuriami raižant metalo plokštes, kurios vėliau tepamos bitumu ir nardinamos į rūgštį. Šis metodas yra kenksmingas aplinkai ir kelia mirtinų ligų pavojų ilgai dirbančiam menininkui.

Ruošdamasi grafikos magistro laipsniui, N. Marcinkevičiūtė-Strazdė sumanė raižyti stiklą – ir ne pirktą naują, o kažkam atlikusias atraižas. Menininkė pirmoji Vilniaus dailės akademijoje apsigynė šią ekologišką techniką ir jos nebepaleidžia.

Plona it siūlelis adata grafikė raižo organinio stiklo plokštelę. Kiekvieną didesnį lopinėlį reikia įbrėžti dešimtis tūkstančių kartų. Pabaigus darbą ant viso braižinio ploto pirštais tepami dažai, paskui kruopščiai nuvalomas paviršius ir stiklas spaudžiamas ant specialaus grafikai pritaikyto šlapio popieriaus.

„Dailininkai kūrinį ant drobės gali užtepti nors ir dešimčia sluoksnių, o to, ką įraižai į stiklą, nei užtepsi, nei paslėpsi – dėl to piešinys turi būti labai tikslus. Be to, tiražo negali padaryti didelio, nes stiklas spaudžiamas susiploja, o kartais ir sutrūksta – tad ilgai dirbęs gali likti ir be kūrinio. Tuo tarpu grafikai, raižantys metalo plokšteles, gali padaryti ir po tūkstantį estampų. Žinoma, tada krenta darbo vertė“, – pasakojo menininkė.

Ironiški socialiniai ciklai

Pirmajame Vilkaviškio kultūros centro aukšte eksponuojamą darbų ciklą „Lediniai skoniai“ Neringa Marcinkevičiūtė-Strazdė vadina socialiniu.

Ironiškame 15 estampų cikle sugretinta moteris ir ledai. Grafine išraiška kalbama apie skonio, grožio ir laikinumo akimirką, moters įvaizdžio metamorfozes. „Ledinė“ moteris šiuolaikine kalba yra puiki, tobula. Bet ji gali būti ir šalta, stipri, nepasiekiama. Dar kitaip pažiūrėjus – „ledinė“ moteris – tai tirpstanti, trapi, pažeidžiama būtybė. O galbūt ji – ta, kuri desperatiškai bando „užsišaldyti“ ir išlikti amžinai jauna? Arba skani, kaip įvairių skonių ledai… Anot kūrėjos, galima įsivaizduoti net ir LED’inę moterį: ji tarsi ilgaamžė lemputė, naudojanti mažiau energijos, sukurianti daugiau šviesos, bet aišku, brangesnė… Taip ironizuodama, žaisdama stereotipais ir lakia vaizduote, N. Marcinkevičiūtė-Strazdė adatos smaigaliu sukūrė stulbinančius „moterų-ledų“ modelius, verčiančius ne tik grožėtis kūryba, bet ir stabtelėti prie kiekvieno darbo ilgėliau bei pamąstyti apie gilesnę jo prasmę.

Antrojo aukšto fojė sienas puošia daug įvairių kūrinių gamtos tematika, taip pat smagios miniatiūros. Originalus „Šeima“ pavadintas darbų ciklas: į šią socialinę instituciją menininkė taip pat kviečia pažvelgti su švelnia ironija. Vienoje miniatiūroje – drauge amžių nugyvenusi šeima, besisupanti ant sūpynių ir gananti žąsis… Kitur – šeima, kur moteris – pati sau svarbiausia… Dviejų sveiko gyvenimo būdo propaguotojų šeima… Kurortinio romano „šeima“… Trijų kartų šeima, kuriai vadovauja senelė… Ant siūlo balansuojanti, bet visada susitaikanti šeima…

N. Marcinkevičiūtės-Strazdės darbai keičiasi – šįkart į Vilkaviškį ji neatvežė aktų, architektūros kūrinius vaizduojančių estampų – jie tiesiog nebetilpo. Tačiau Aksana. Laskevičienė vylėsi, kad draugystė su menininke tęsis ir ji į Vilkaviškį dar atvyks su kitų savo estampų, o gal ir su surištų sodų paroda.

Tuo tarpu vilkaviškiečiai kviečiami apžiūrėti dabartinę ekspoziciją: čia tikrai yra kur paganyti akis, sutelkti mintis ir išlaisvinti fantaziją. Paroda veiks iki kovo 1 d.