Dalijosi savo sielos turtais

Laima VABALIENĖ

Literatūros ir menų fakulteto renginyje, subūrusiame Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto lankytojus, skambėjo poezija, muzika, mintys apie kelius, vedančius įvairiausios kūrybos kryptimis, netgi… esperanto kalba.

Tarp pustrečio šimto universiteto studentų yra nemažai žmonių, be visų kitų gyvenimo įgūdžių turinčių meninių gebėjimų: kurti eiles, tapyti, vaidinti, muzikuoti, užsiimti įvairiausiais rankdarbiais. Keletas jų renginyje ir atvėrė savo kūrybos klodus.

Duris į tuos sielos turtus atrakino Vilkaviškio lopšelio-darželio „Eglutė“ vaikučių nuoširdus ir jautrus muzikinis pasveikinimas, tarsi davęs betarpiškos bendrystės toną visai renginio atmosferai. Jį palaikė ir darželio ugdytinių muzikos mokytojos Nemyros Gardauskienės bei Astos Gričenienės dueto dainos, kurioms pritarti netruko ir salėje susirinkusieji.

Ir duetu, ir pavieniui skaitomi skambėjo alvitiečių Onutės Jasaitienės ir Jono Ūso eilėraščiai, o Onutė Gabartienė atsinešė parodyti netgi keletą leidinių, kuriuose publikuojama jos poezijos. Nuo šviesių Birutės Vaišnienės posmų pakvipo pavasariu. Tarp kitko, jų autorė neseniai pasidžiaugė diplomu „Už bendraautorystę antologijoje „Kas yra kas „Menų sode“ ir įmintas pėdas Lietuvos kultūros istorijoje“. Pakviesta eilių skaityti Leonarda Gaurylienė prisistatė esperantiškai, labiausiai paplitusia dirbtine kalba, kuria ji bendrauja su bičiuliais iš viso pasaulio.

Ne vieną pomėgį turi ir pilviškietė Marija Ščerbienė. Tikriausiai nėra tokios meno srities, kurios ji nebūtų išbandžiusi. Netgi tapybą… lygintuvu. Būtent tokiu metodu sukurtas darbas buvo rodomas renginyje moters pristatytoje nedidelėje rankdarbių ekspozicijoje, greta paveikslų iš odos, papuošalų, dekoruoto stručio kiaušinio, šviečiančio didžiulio rožės žiedo.

„Labiausiai mėgstu piešti debesis“, – stojusi prie savo paveikslų sakė Regina Vilčinskienė. Jos peizažų paroda per visą renginį džiugino susirinkusiųjų akis.

Dalijimasis savo kūrybos turtais leido, rodos, pažįstamus Vilkaviškio trečiojo amžiaus universiteto bendruomenės žmones atrasti ir pažinti iš naujo. Sakoma, kad meno kalba – tai sielos kalba. Gera buvo ja kalbančiųjų klausytis ir jausti sklindančią bendrystės šilumą.