„Bruklino“ rankose – istoriniai apdovanojimai

Andrius GRYGELAITIS

Prireikė vos dvejų metų, kol Vilkaviškio futbolo klubas „Bruklinas“ perrašė Vilkaviškio sporto istoriją. Praėjusią savaitę komanda iškovojo aukščiausiosios Lietuvos salės futbolo lygos bronzos medalius.

Tikėjo nuo pradžių

Dar prieš sezoną „Bruklino“ prezidentas Almantas Doreika neslėpė, kad ekipos tikslas – padaryti tai, ko niekas iki šiol Vilkaviškio sporto istorijoje dar nebuvo padaręs. Kitaip tariant, komanda neslėpė noro iškovoti aukščiausiosios lygos medalius. Galbūt daugelis su šypsena žiūrėjo į šiuos vos antrą sezoną tokio lygio varžybose dalyvaujančios ekipos siekius, tačiau patys žaidėjai neabejojo, kad kartu gali nuveikti šį tą ypatingo. Ruoštis sezonui jie pradėjo anksčiau nei įprastai, o ir jam prasidėjus sunkiai dirbo treniruotėse.

Puikiai reguliarųjį sezoną pradėję vilkaviškiečiai dešimties komandų turnyro lentelėje jį užbaigė ketvirtoje vietoje. Jau ketvirtfinalyje mūsiškių laukė neparankus varžovas – Mažeikių VIP futbolininkai. Seriją iki dviejų pergalių „Bruklinas“ laimėjo sunkiai – 2:1.

Pusfinalyje mūsų futbolininkai neturėjo šansų prieš tituluotąjį Kauno „Žalgirį“, tačiau į mažojo finalo seriją prieš Naujosios Akmenės „Akmenės krašto“ žaidėjus žengė neabejodami savo jėgomis. Pirmose rungtynėse išvykoje žaidę vilkaviškiečiai nugalėjo 3:0. Šis rezultatas suteikė galimybę seriją iki dviejų pergalių užbaigti namuose.

Lemiamas rungtynes „Bruklinas“ pradėjo susikaustęs ir pirmasis praleido varžovų įvartį. Laimei, antrajame kėlinyje du kapitono Gintaro Čibirkos ir vienas tikslus Mindaugo Kasparo smūgis leido mūsiškiams švęsti istorinę pergalę 3:1.

Po finalinio teisėjo švilpuko visi žaidėjai ir didžiulis būrys sirgalių tiesiog užtvindė aikštę. Pergalės dainas ir šokius nutraukė tik Lietuvos futbolo federacijos atstovai, kurie mūsų žaidėjams užkabino bronzos medalius ir įteikė trečios vietos taurę. Po apdovanojimų ceremonijos šventė aikštėje tęsėsi toliau: žaidėjai į orą mėtė komandos trenerį Mindaugą Grigalevičių, o sirgaliai stojo į eilę, norėdami nusifotografuoti su savo palaikomais sportininkais.

Padėka sirgaliams

Verta priminti, kad šie „Bruklino“ medaliai – ne pirmieji šiame sezone. Prieš mėnesį mūsų ekipa Lietuvos salės futbolo taurės varžybose iškovojo antrąją vietą.

„Šie metai buvo neįtikėtini ir priminė gražiausią kino filmą. Netrūko nei pakilimų, nei nuopuolių, neišvengėme ir traumų, tačiau mums pasisekė, kad viskas baigėsi taip gerai. Dar prieš sezono pradžią pavyko suburti pajėgią sudėtį. „Bruklino“ komandos garbę šiemet gynė geriausi Vilkaviškio rajono sportininkai, keletas pajėgių kitų rajono atstovų. Be abejo, vargu, ar tokių rezultatų būtume pasiekę be trijų legionierių iš Brazilijos. Pastebėjome, kad visos keturios stipriausios lygos komandos savo sudėtyse turėjo stiprių žaidėjų iš užsienio. Manome, kad ir kitais metais žengsime šiuo keliu“, – kalbėjo ekipos prezidentas.

Anot Almanto Doreikos, kitais metais išlaikyti visus tris legionierius bus labai sunku, mat vienas iš jų – Gustavo Nascimento – jau dabar turi pelningų pasiūlymų iš pajėgių Brazilijos bei Europos klubų, juo domisi ir Kauno „Žalgiris“. Tiesa, pasak prezidento, galimybių, kad komandoje liks Francisko Andersonas ir Rodrigo Diune, yra visai nemažai. Šie žaidėjai ir patys išreiškę norą pasilikti. Be to, jiems patiko gyventi Vilkaviškyje, jie pamilo šio krašto žmones.

„Vasarą komandos sudėtis tikrai keisis. Kol kas sunku pasakyti, kaip ji atrodys kitą sezoną, bet tikimės, kad būsime ne mažiau konkurencingi nei šiais metais. Viliamės, kad mus ir toliau taip gausiai palaikys mūsų sirgaliai. Net federacijos atstovai gyrė mūsų fanus, pripažindami, kad jie į lygą įnešė naujų džiuginančių spalvų. Visur, kur žaidėme, jautėme didžiulį palaikymą. Mūsų sirgaliai visuomet nustelbdavo vietinius fanus. Jau nekalbu apie namų rungtynes, kuriose aistruolių keliamas triukšmas varžovus neretai išmušdavo iš vėžių. Tai – neįtikėtina. Sirgaliai yra neatsiejama mūsų pergalių dalis“, – pabrėžė A. Doreika.

Laukė tris dešimtmečius

Vienas pagrindinių šio sezono „Bruklino“ pergalių kalvių – komandos kapitonas vilkaviškietis Gintaras Čibirka. Itin stabiliai rungtyniavęs ir nė vienos dvikovos bei treniruotės nepraleidęs sportininkas nuolat varžovus baudė įvarčiais, rezultatyviais perdavimais ar kitais sėkmingais žaidimo elementais. Daugelis sirgalių negalėjo atsistebėti tokia stulbinama komandos kapitono forma. Jis pats prisipažino labai atsakingai ruošęsis šiam sezonui – daug treniravosi ir visiškai atsisakė žaisti didįjį lauko futbolą, nors kvietimų prisijungti prie kitų komandų turėjo.

Gintaras buvo „Bruklino“ lyderis ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Kai žiemos pradžioje ekipa „įkrito į duobelę“ ir nesugebėjo laimėti 4 rungtynių iš eilės, kapitonas emocingomis kalbomis rūbinėje ragino savo komandos draugus nenuleisti rankų, susikaupti, tikėti savo jėgomis ir bandyti atsitiesti.

„Neslėpsiu, sezono metu ekipos viduje pasitaikė ir pykčių, ir kitų sunkumų, tačiau kartu sugebėjome įveikti visas kliūtis. Ar tikėjomės, kad metai bus tokie sėkmingi? Pernai likome penkti, tad norėjosi žengti bent mažą žingsnelį į priekį. Visi sportininkai paslapčia pagalvoja apie pergalingas akimirkas ir tiki savo jėgomis. Mes – ne išimtis“, – šyptelėjo G. Čibirka.

Daugybę apdovanojimų per savo karjerą iškovojęs vilkaviškietis prisipažino, kad su „Bruklinu“ pelnytas medalis – vienas brangiausių jo kolekcijoje.

„Svajonės pildosi, tik ne visi sugeba to išlaukti. Būdamas 16 ar 17 metų, kai tik pradėjau žaisti aukštesniame lygyje, ėmiau svajoti apie tai, kaip būtų smagu rungtyniauti ir ką nors laimėti su savo krašto komanda. Tokių sąlygų ir galimybių laukiau beveik 30 metų! Nerealus jausmas visų rungtynių metu girdėti savų sirgalių palaikymo skanduotes, o po pergalių jų akyse matyti besikaupiančias ašaras. Bent jau man tai – labai emocingos akimirkos“, – kalbėjo G. Čibirka.

Jis pripažino, jog ateityje gali būti sunku pakartoti šių metų sėkmę, tačiau neabejojo, kad „Bruklinas“ ir kitais metais visiems varžovams bus kietas riešutėlis.