Neperdegti ir priimti iššūkius padeda grįžtamasis ryšys

Išskirtinis socialinio darbo bruožas – jo įvairovė, neapibrėžtumas. Tai būdinga visoms profesijoms, kurios pagrįstos darbu su žmonėmis. Kiekvienas asmuo yra unikalus, o dar unikalesnės jo išgyvenamos situacijos, problemos, kurių konstruktyvus sprendimas priklauso nuo socialinio darbuotojo, teikiančio pagalbą klientui.

Žinios ir kūrybiškumas

Mano socialinio darbo patirtis siekia devynerius metus. Tai pakankamai ilgas laikotarpis, tačiau nepaisant jo metu sukauptos patirties, nuolatos prisieina iš naujo apmąstyti savo sprendimus ir jų pagrįstumą.

Dirbant Didvyžių socialinės globos namuose tenka gilintis į proto ir psichikos negalią turinčių žmonių išgyvenimus ir jų, kaip paslaugų gavėjų, situacijas. Kiekvienos iš dvidešimt dviejų moterų, kuriomis rūpinuosi, istorija unikali. Kiekvienoje iš jų visų pirma reikia matyti ne tik klientą ir paslaugų gavėją, bet ir žmogų. Tai reiškia, kad kiekvieną naują dieną darbe reikia pasitikti kaip naują pokytį ir naują patirtį.

Socialinis darbas reikalauja ne tik žinių, kompetencijų, bet ir iniciatyvumo, kūrybiškumo, naujų idėjų generavimo, gebėjimo priimti iššūkius, greitai orientuotis netikėtose situacijose, emocinio atsparumo ir tvirtų vertybinių nuostatų. Dirbti šį darbą reiškia nuolat domėtis naujovėmis, įstatymų pakeitimais, pažinti žmogaus psichologiją, gilintis į socialinio darbo metodiką ir atsižvelgiant į sparčią aplinkos bei visuomenės kaitą tinkamai pritaikyti savo žinias ir gebėjimus tam, kad kitų žmonių gyvenimas taptų geresnis.

Socialinis darbuotojas – tai įvairiausių gebėjimų ir kompetencijų profesionalas, susivokiantis tiek teisėje, tiek medicinos sistemoje, psichologijoje, socialinėje ir administracinėje srityse, gebantis bendrauti ir užmegzti ryšį su įvairiausiais žmonėmis. Kompetencijų ir sprendžiamų problemų įvairovė lemia darbo metu taikomus metodus. Pagrindiniai – tai informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo metodai. Nuolat bendraujama su klientais ir jų artimaisiais, patariama įvairiais klausimais, tenka atstovauti neįgaliesiems ir jų interesams įvairiose institucijose, lydėti juos kiekviename gyvenimo žingsnyje, palaipsniui ugdant ir skatinant savarankiškumą, bet sykiu ir apsaugant nuo klaidų.

Klaidingas požiūris

Kartais tenka susidurti su požiūriu, kad darbas su proto ir psichinę negalią turinčiais asmenimis nėra prasmingas, nes neįmanoma pakeisti jų būsenos ir išugdyti savarankiškumo. Šis požiūris išties klaidingas, nes nuolat, sistemingai dirbant, ieškant kuo įvairesnių sprendimų, pokyčiai tikrai yra įmanomi. Išankstinės neigiamos nuostatos yra klaidingos.

Sunkiausia socialiniame darbe yra neperdegti, neatiduoti savęs per daug. Šiame darbe nėra ribos, kiek reikia stengtis. Kiekvienas šią ribą nusistatome pats pagal savo vidines galimybes, o kartais, deja, pervertiname savo jėgas. Šis darbas sudėtingas ne fizine, o emocine prasme. Emocinis perdegimas trikdo ir patį darbuotoją, ir jo klientus, kurie ypač jautrūs vidiniams greta esančio žmogaus išgyvenimams ir instinktyviai juos pajunta. Todėl svarbu nuolat stebėti savo būklę ir laiku kreiptis pagalbos sau, kad galėtum padėti kitiems.

Neperdegti ir priimti iššūkius padeda grįžtamasis ryšys, artimi santykiai su klientais ir jų artimaisiais bei globėjais, įgytas jų pasitikėjimas ir pripažinimas. Tarpusavio supratimas ir pagarba tampa pagrindiniu motyvu nugalėti sunkumus ir padeda priimti svarbiausius sprendimus. Jei ryšio nepavyksta užmegzti, atliekamas darbas teikia mažesnį pasitenkinimą ir kyla abejonių, ar pavyko jį atlikti iki galo, kokybiškai, ar buvo pasirinktas pats tinkamiausias veiklos metodas.

Taikant bet kurį iš pasirinktų darbo metodų svarbu ne tik išspręsti problemą, suteikti pagalbą, bet ir neužgniaužti paties pagalbą gaunančio asmens savarankiškumo, pastūmėti jį problemos sprendimo keliu, sustiprinti jį kaip žmogų. Daryti ne už jį, o daryti drauge su juo, remiant ir auginant.

Agnė ČERKAUSKIENĖ

Didvyžių socialinės globos namų socialinė darbuotoja