Kūrybos sparnai vėl atnešė tradicinį rajono literatų sambūrį – Mažąjį poezijos pavasarį. Jau trisdešimt ketvirtą kartą jis beldžiasi į skaitytojų širdis. Skaitykite eilėraščius, raskite sau labiausiai patinkančius ir jaudinančius posmus. Savo nuomonę prašome išsakyti tel. 8 685 69 140.
Visus Mažojo poezijos pavasario dalyvius ir poetinio žodžio gerbėjus gegužės 17 d., 16 val., kviečiame susitikti renginyje, kuris vyks Vilkaviškio kultūros centro erdvėse. Bus skaitomi eilėraščiai, skambės muzika, pagerbiami kūrybiškiausių posmų autoriai.
Mažojo poezijos pavasario organizatoriai
Agnė BRAZAITIENĖ
Tėve mūsų, kuris esi obely,
Toj, kur palinkus dar po pirmo karo,
Kur jau šimtas metų nežydi laiko suvarpyta.
O aš vis sapnuoju, kaip valgau jos obuolius saldžius.
Lipk, aš tau ranką paduosiu, tik lipk.
Tuščios pilnatys akis tau išdegins,
Kol savo vienatvėje kalbėsies su tuštuma,
Liūdnų ir laimingų mūs akimirkų sumą
Kamieno rievėse kaulėtais pirštais vedžiodamas.
Ir nematysi tu mūsų tiesių ir kuprotų,
Vargais kaip lauko akmenim apaugusių,
Negalėsi išskaidrinti mirusių sielų,
Baltais avinėliais parėjusių šalnotą gegužio parytį.
Tave vieną ateidami ir išeidami mes teturime…
Tėve mūsų, kuris esi obely, atsimerk, pažiūrėk,
Gal pažirs į plaukus baltais žiedais – ne pelenais
Dar vienas šaltas šios žemės pavasaris mums.
Amen.
Dalė BROKEVIČIENĖ
Jau sodai apšerkšnijo
Baltais vyšnios žiedais.
Metai vėl ratą apsuko,
Žibuoklės pražydo mėlynai.
Baltas šerkšnas pamažu leidos
Ant pilko tako tėviškės manos.
Laiko slenkstį sutema uždengia –
Pavasario šypsenos skleidžias žieduos.
Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ
Man reikia tavęs
Man reikia tavęs
Kaip saulėtekio – žemei,
Man reikia tavęs
Kaip meilei – žiedų,
Kad amžino gėrio
Ir laimės pirkelėj –
Lyg poezijos dvasioje – būtų šviesu.
Man reikia tavęs,
Kad aušra patekėtų,
Šviest rugpjūčio naktis –
Po žvaigždingu skliautu…
Kad į mudviejų kelią,
Kelią saulėtą
Eitume kūnais ir sielom kartu.
Aldona Janina BURAGAITĖ
Debesėli pilkas, liūdnas,
Į akis man pažiūrėk,
Glostyk vėjui piktą sparną,
Dangumi tolyn nulėk.
Plauki, plauki per žydrynę,
Saulės diską palytėk,
Kai žemyn padange grįši,
Į akis man pažiūrėk.
Gal ir jos nuliūdę, tylios
Kaip padangės žydruma.
Kažką slepia, kažko gaila –
Nusibodo vienuma.
Noriu ranką palytėti,
Jausti šilumą pečių,
Neužtenka vien žydrynės
Ir rasos iš debesų.
Rima ČIUPRINSKIENĖ
Būk pasveikintas
Su upės almančia versme,
Su žydinčiu kupstu purienų,
Su vieversio skambia giesme
Ir griaustiniu pirmuoju
Pavasaris taip lauktas, numylėtas
Palaukėm atskuba suplukęs.
Jam veidą glosto žirginiai lazdyno,
Žilvičiai moja saujom katinėlių,
Šalpusniai kloja kilimą auksinį
Link seno beržo pakelės,
Jau tiesiančio sulos ąsotį.
Net žemės grumstas pilkas,
Atsukęs šoną šaukias šilumos
Ir glaudžia sėklą trapią,
Kad tvirtą daigą ši augintų.
Gaivink, pavasari, ir mus visus,
Taip trokštančius tavų malonių.
Išbudink, šildyk ir apglėbk,
Juk meilės reikia kiekvienam,
Kam lemta žemėje gyventi.
Zigmas ČIVINSKAS
Pieva
Gimtojoj lygumoj žvelgiu į kelią seną,
Purviną, duobėtą, bet be galo savą.
Nežino kelias savo pabaigos, tikriausiai nė pradžios,
Bet žino – teks užsukti jam vaikystės pievon.
Menu, kaip glostė mano kojas gėlės,
O žolės švelnumu prilygo mamai,
Kaip tūkstančiai žiedų akis man glamonėjo
Ir dvelkė šiluma birželio nuo mielo violetinio varpelio.
Toj pievoj aš gimiau ir gėriau smilgų pieną.
Toj žemumoj pargriuvęs aš girdėjau žemės balsą.
Tam slėnyje radau duris į savo sielą.
Didžiulis mano lobis – mano pieva.
Rausva spalva puikuojas vakaruos, pavargo vėjas.
Virš žemės baltas patalas pakimba.
Žiogai smuikuoja, o aš grimstu į pievą…
Girdžiu močiutę siūlant šilto pieno.
Marija DAMUŠIENĖ
Degu kaip žvakė vidury nakties
Ir nežinau, kada mane užpūs.
Bus vėjų daug, audrų ir praradimų.
Vienui viena tamsioj nakty degu.
Ateiki tu ir tyliai prisiglausk.
Bus dvi liepsnelės, širdys mūsų švies.
Nedaug mums reikia šią audringą naktį,
Tik šilumos, tik žmogiško artumo kaip vilties.
Andrius DAMUŠIS
Žvirgždo keliukas
Pasviręs…
Alksnių kamienai
Šilti
Pilnaty…
Gieda lakštingala.
Prisėsiu
Šalia akmenėlių,
Užsikniaubsiu…
Pro alksnių šaknis
Sruvės upelis
Paukštės ulbesiui
Skambant…
Būsiu čia –
Lopinėlyje žemės šiltos…
Pilnaties klony
Lakštutė –
Nakties karalaitė –
Vis giedos,
Vis giedos…
Elena DEREŠKEVIČIENĖ
Nakties delnuos užmigo saulė,
Giesmė užlūžo tyloje…
Ir mano sapnas, vėjų palytėtas,
Nukūprino sena gatve…
Nuėjo tyliai per pušyną,
Pro seną klevą, per kiemus…
Ir kaip vagis – taip tyliai tyliai –
Atkėlė tėviškės vartus…
O tu sėdėjai ten ant slenksčio –
Toks žilas žilas, toks ramus…
Ir Tavo rankos, sunkios rankos,
Jau vėrė girgždančias duris…
O ir Mama… Tokia laiminga…
Tokia graži… Tokia jauna…
Man plaukus bandė dar supinti,
Bet… Krūpteliu… Juk to nėra…
Nakties tyloj vėl bunda žvaigždės,
Vėl plyšta verianti tamsa…
Tik žvakių liepsnose paskęsta
Gyvenimai… Mirties nėra…
Gražvydas GAVĖNAS
aušta nykstantis rytas
ant siūbuojančios smilgos akies –
miniatiūrinio žiedo viršūnės
palinksta prieš bundančią rasą,
sapnas kelias iš tavos nebūties
ir keliauja į nežinomą kraštą
tarp pasaulio kurs buvo
tarp sapnų saldžios nebūties
nuvingiuoto ant smilgos akies.
vėjas gainioja rytmečio ūką
kaip praeivį namo neprašytą,
krinta lašas iš smilgos akies
prisilietęs prie auštančio ryto.
liūdi sapnas sudarkytos būties
nuo viduramžių lig pat galo
pasikeitęs ramybę į alkį –
krinta rytas nuo smilgos akies
su žiedais esmės prabudimo…
Ona GABARTIENĖ
Išeisiu
Nors neryškią brydę gal palikt norėtųs
Paupio takely, miesto pakrašty.
Naktimis sapnuosis obelys gegužio,
Dienos, nuaidėję vaikų šurmuly.
Eisiu ir išeisiu pro ūksmingą sodą,
Pro senuosius uosius, liepas išlakias.
Išsinešiu sunkią, skaudžią širdies godą,
Posmais neišlietą nerimą širdies.
Čia skardens jaunystės linksmas, tyras juokas,
Tiktai mano žingsnių nieks nepasiges…
Jau nebeskubėsiu paryčio papieviais
Ir gelsvi rugsėjai niekad nepakvies.
Meda GEIBAITYTĖ
Dūmai
„Ar gyvenime nori turėti tiktai tiek?“ –
Paklausė benamis senis, dvelkiantis cigarete.
Jei būčiau kiek drąsesnė, galbūt ištiesčiau jam savą paltą,
Jame paslėpčiau kelias monetas.
Bet priedermė esu, beširdė,
Taigi, gėdydamasi nusijuokiu ir išeinu naman.
Tą pačią naktį aš jį sapnuoju,
Tačiau ne šaltyje mes esam, o bare.
Parankėn jis vedasi merginą,
Jo šypsena per didelė, jo juokas zvimbia mano ausyse.
Jis pašaukia mane:
„Palauk – sako – panele!“
Tik tada aš suprantu, kad bėgu
Ir mano mėlyna suknelė kruvina.
Jis griebia mano petį,
Nušluosto ašaras, sušildo ledines rankas.
Tada jis švelniai, tyliai manęs klausia:
„Ar tu manai, kad tiktai tiek esi verta?”
Tuomet aš atsimerkiu,
Ant stalo stovi jau atšalusi arbata.
Tada aš suprantu,
Kad palikau save sušalti prie senio su cigarete.
Algimantas GRAKAVINAS
Iš partizano kapo – Patria una
I
Išskrido sakalai į girią…
Tūpė ant šakos šarmotos –
Byrėjo šerkšnas
Kulkom sidabrinėm…
Tūpė ant žaliuojančios šakos –
Žiedelį laukiantiems nuskynė…
Tarp laisvo sakalo
Erdvių didybės
Ir nukryžiuotosios Tiesos,
Stovėjo
kruvina
Tėvynė.
Jos akys… Akys –
Kaip ištisi maldų šaltiniai
Miestelių aikštėse pasruvę:
– Vai kelkitės, sūneliai!..
Užverkite žaizdas krūtinėse!
Vai uždainuokit!..
Tėvulį apkabinę!
Motulei ranką pabučiuokit!..
Bet…
Saujoj –
Žemės
gniaužtas
paskutinis.
Kai siūlė jums
Lengviausią vergo antkaklį,
Bet užsidėjot sunkų kario šarvą,
Tyliu skausmu verkiau,
Kai vėtromis Rytų žvarba
Suplėšė jūsų širdis,
O garbę pirko
Už pažadus ir šaukštus…
Šaukiau – nebegirdėjote,
Kad gelbėkis, sūnau,
Mirtis artėja!..
Tik po juoda skara
Aš jūsų lauksiu
Pareinančių su vėliava…
O jeigu kas –
Gimtinės lauko akmenį
Galvūgalin padėsiu.
Kojūgaly sodinsiu beržus baltus,
Kad būtų
kam
gedėti.
II
– Ant tavo skreito, Lietuvėle,
Narsa ir Neviltis
Mane dalijosi,
Nors pažymėjau mirtimi
Kiekvieno nuožmaus priešo kaktą…
Vis tiek žeminėse pelijo
Ir žaizdos, ir jaunystė,
Viliojo auksu
Raudonas melas
Manuosius
Brolius – sakalus.
Iš žudomos tiesos
Tyloj gelmių tavųjų sužinojau,
Kaip iš spindėjimo
Ateina prieblandų tuštybė…
Nes ten – drąsiau puotauti,
Pardavinėti kūną tavo
Ir laisvę plėšyti į gabalus…
Gandrai, ir tie, –
Vaikus iš lizdo mėto…
Dabar jau gelbėkis
Ir tu, Tėvyne, pražūtis artėja!
O aš, kaltųjų akmeniu prispaustas,
Niekuo
nebegaliu
padėti.
Jovita GRAKAVINIENĖ
Laiškas sau
Man sakė tada, kad negalima žodžiais tikėti!
„Patikėsi ir klupsi, nes skaudžiai, oi skaudžiai apgaus.“
Aš tikėjau. Kaip vasara tiki kalneliai gėlėti,
Kaip pasitiki paukščiai keliais po platybe dangaus.
Sakė man: „Nemylėk. Sudaužys į šukes tavo širdį.
Kaip gyvensi toliau, kada neviltys ženklins krauju?“
Aš mylėjau. Ir kartais iš tikro norėjau numirti,
O numirus atgimti žmogumi tarsi uolos. Nauju.
Rėkė jie, per bedugnę į kalnus kad neičiau:
„Kas išgirs tavo šauksmą, kada nieko aplinkui nebus?“
Aš ėjau. Ir šaukiau. Negirdėjo. Vėl eičiau
Ir per kalnus, per jūras, per klaidinančius tamsius miškus.
Jei nebūčiau suklupus ir širdį iš šukių sudėjus,
Jei nebūtų bedugnės burna nusišiepus arti,
Nežinočiau, iš kur edelveisai, iš kur orchidėjos,
Ir tas vaikas nebūtų užaugęs, kuris – aš pati.
Leonarda GAURYLIENĖ
Tylų rytą voratinkliai draikos,
plevena šešėliai žolėtam minkštasuoly…
Ir moterys
lyg molio kevaluose
pasėtos varnos…
Dangus užgulęs audrą,
vėtra apglėbus paukščius.
Kas rytą jų balsai
plyšta kaip baltiniai.
Ir moterys,
jos sukurtos iš kūno
ir tikrų akių be abejonių.
Gundančios, kaip šviežia duona,
pasipuošusios ramybe ir gaiva,
švelnumu ir tūkstančiais įgeidžių.
O šviesos erdvėje jų miestas…
Rima IVANAUSKAITĖ
Aš tau nesakiau…
Tu man nekalbėjai…
Kai per dangų, kvepiantį lietum,
Tarsi laumė vasara ėjo
Apsitaškiusi liepų medum…
Nuo drugelio virpančio sparno
Švelniai slydo įkaitus diena,
Sudraskyta tarškėjimo gandro
Parugėm nušvytavo tyla…
Žiogo strykas smuiką palietęs
Mums į širdį dainą įdėjo,
Po gražiausiu saulėgrąžos žiedu
Nieko man nesakei…
Nieko tau nežadėjau…
Romualdas IVANAUSKAS
Pavasario aidai
Praskilo dangus ir pabiro balsai
Lig žemės visų pakraščių…
Apsąla širdis, kai choralo klausai, –
Skambiausi – pilkų vyturių…
Praskilo dangus ir pasklido žiedai
Laukais ir ant pievų plačių,
Lyg žydros akelės saulutės lašai –
Pavasario dvelksmą jaučiu…
Praskilo dangus, nuvilnijo lietus
Ant karklų švelnių pumpurų.
Nubudo upokšnis, apglėbęs krantus,
Vaivorykštę pina purslais…
Praskilo dangus ir nušvito veidai –
Atgijo gyventi viltis!..
Sakyk, jau žibuoklės žiedelį radai,
Ar džiaugiasi tavo širdis?..
Onutė JASAITIENĖ
Ir vėl
Poezijos pavasaris sugrįžta,
žinau, kažką ir vėl reikėtų parašyt,
nes koks pavasaris, jei eilės nesilieja –
tai lyg gėlynas be jokios gėlės.
Todėl visiems linkiu
žibuoklės mėlynumo,
varnėno čiulbesio rytinio ant šakos,
bitutės dūzgesio ant pakalnutės žiedo
ir aksominio beržo žalumos.
Linkiu ramaus čiurlenimo
upelio mažo,
pavasarinio svaigulio ievų baltų,
purienų geltonumo ir lietučio šilto,
drugelio margo plazdančių sparnų.
Linkiu eilėraščių –
švelnių, pačių gražiausių,
kad nuaidėtų jie melodijom dainų,
kurios skambėtų, niekad nenutiltų
nei sodams žydint, nei šerkšne žiemų.
Stasė JUCAITIENĖ
Pageltęs laiškas
Suradau
Jau pageltusį
Laišką,
Kurį man
Kažkada
Tu rašei…
Neskaičiuoju,
Kiek laiko
Prabėgo,
Bet skaitau –
Susitikti kvietei.
Ir man rodos,
Tik vakar
Tai buvo!
Tavo veidas
Išniro laiške…
O jame –
Toks jaunatviškas
Žvilgsnis,
Rodos, ims
Ir prakalbins
Mane…
Asta KASNAUSKIENĖ
Piešiu pavasarį
Prie tvorų vyšnaitės
Valiūkiškai žiūri į gatvę,
Baltas jų suknaites
Vėjas kelia ir klega.
Pabundi – žalia, žalia…
Oras kvepia, šiluma alsuoja,
O padangėje tarsi vaikai
Žaisdamos sukasi kregždės…
Poete, nebūk poetas –
Būk piešėjas!
Lai tie, kas skaito,
Matys paveikslą.
Na ir kas, kad nėra rimo
Ir verlibras tau, „nelimpa“.
Paišyk paveikslą
Pavasario tikro,
Kuris į tavo širdį sutilpo.
Pavasaris – vyšnioje baras strazdai,
Jiems tas pats –
Apie juos rašai ar paišai…
Liutauras Klemensas KASULAITIS
Pavasaris.
Aš nieko nekalbėjau,
tik klausiausi
žolės,
dienos
ir seno sodo…
tavų akių prisiminimo
ir lūpų,
šnabždančių upeliais…
jau nekalbėti,
tik klausytis
giesmės pavasarinės,
siautulingos,
kuri nuneša mane
kaip vėjuos plazdanti suknelė
prie jūros,
ten, kur tu
gedėdama apraudi meilę.
—-
Pavasaris…
jau nekalbėkim,
tik klausykimės
ir gal tada pažinsim vienas kitą.
Rasutė KRYŽEVIČIENĖ
Viskas dėl meilės
Aš ramunių tau glėbį priskinsiu
Ir pririnksiu žemuogių saujas šile,
Patikėk, tau žvaigždes nuo dangaus nukabinsiu,
Kad tik būtum visuomet šalia.
Be tavęs nėra saulės skliaute.
Ir miškuos nekukuoja gegutė,
Nebežydi žibuoklės šlaite,
Be tavęs ir pasauliui nebūti.
Žemė suktis nustos apie ašį
Ir sugrius abejingas dangus,
Niekur nieko nebus, neberasi,
Nes net žemės be tavęs nebus.
Neišeik, niekada nepamirški,
Kad dėl meilės gyvena žmogus.
Net gėlelė be meilės numiršta,
Juk pasaulis dėl jos nuostabus.
Levutė TREIKAUSKAITĖ-KERŠEVIČIENĖ
Kiti
Nusėdėtas slenkstis,
Pašaliais sudygę mirtos.
Ošia ąžuolas
Nusvirusiais delnais.
Negaliu žvilgsniu
Pagauti paukščio,
Negaliu nupūsti dulkę nuo lietaus.
Toks gyvenimas…
Pavėsyje apsnūdęs,
Rodos, saulės spinduliai
Vis varva iš dangaus.
Bėga dienos,
Tarsi raganos ant šluotos,
Išsidraikiusiais ir skaudančiais plaukais.
Ir tie amžiai bėga…
Paskui vienas kitą:
Valandos, sekundės…
Metai amžini.
Tiktai mirtos pašaliais
Iš naujo dygsta.
Tiktai slenkstį jau numintą,
Mindo jau kiti.
Valentinas KRUNGLEVIČIUS
Vienuma
Palikau aš dalelę širdies
Ten, kur Tu pareini vakarais,
Ten, kur dirbi, svajoji, juokies,
Kur nuliūdusi kartais darais.
Kur Tau ašaros rieda nuo veido,
Kai užklumpa nakties tamsuma.
O ar jas kas supranta, nušluosto,
Kai namuos – vien skaudi vienuma?
Suprantu aš Tave, o mieloji,
Nes ir aš panašiai gyvenu.
Tuo oru, kuriuo Tu kvėpuoji,
Savo širdį ir aš maitinu.
Aš pamiršti Tavęs negaliu,
Nors draudi, bet Tave aš myliu.
Eglė KARANECKAITĖ
Beribe meile…
Jo meilė amžina – tvirtai tikiu,
Aš ja kvėpuoju, kiek galiu.
Ramybė, sklindanti širdy,
Dangaus ilgėtis kviečia ji.
Kai nuo obels žiedai pabiro,
Jie vėjo gūsy sukosi ratu.
Jaučiau, kaip Dievo meilė sklido
Ir krykštavo širdis džiaugsmu.
O Dievo meilė begalinė, gaivina
Širdis alkstančias krūtinėj.
Viltim uždegęs sielas nemirtingas,
Jis iš tamsos šviesa pasklinda.
Beribe meile Dievas mus pamilo,
Uždegęs liepsneles mūsų širdžių.
Malonės džiaugsmą žemėn leidžia
Ir sotina mus dangišku maistu.
Janina KURTINAITIENĖ
nežinau kur ta riba
už kurios nesuvokiamas gylis
kur nei sau nemeluosiu daugiau
kur jausmais o ne žodžiais
sustabdysiu akimirką šią
ir taps nesvarbi net mirtis
nors tik ji niekada nemeluoja
kraujo ašara skaisčiai žydės
ant dulkėto mudviejų kelio
ir aš vis dar tyliu
nes tų žodžių ištarti – nemoku…
Aldona MAKSVYTIENĖ
Surandi pavasarį širdy…
Pražils sodas kartu su mumis,
Gyvenimo laiptais nušniokš skaidrūs lietūs,
Apkabins rytmetys rasomis,
Aušrai sopančią širdį palietus.
Ir per žiedlapių sniegą drauge
Brisim tol, kol likimo pašvaistė boluos.
Dar stipriau apkabinki mane
Žemės žydinčiuos soduos baltuos.
Atsivėręs saulėtas dangus
Į sužvarbusią širdį šviesa išlašnos
Ir šarmotos šalnos nebebus
Iki mūs paskutinės aušros…
***
…Tegul pavasariai į metų kraitę srūva,
Paukščio giesmė į sielą leidžiasi skaidri…
Už dvasinį artumą juk gražiau nebūna,
Kai surandi pavasarį žmogaus širdy.
Renalda KALVAITYTĖ-MAČIULSKIENĖ
Vandens lelija
Vandens lelija
Vieniša lyg mergaitė.
Panaši ji į tą,
Kur eilėraščius skaitė.
Tyliai plaukia upe,
Saulė žiedą bučiuoja,
Nieks nežino, ką ji
Savo sieloj nešioja.
Lyg upelio vanduo
Srauniai tekantis laikas
Visus žiedlapius jos
Per akimirką skaito.
ORIJA
Nusilenkti Vištyčio gelmėms
Paslaptingoms ir vėl atėjau.
Atskubėjo bangelės paguost,
Atskubėjo išbarti, paklaust…
Tiek jėgos, tiek ryžtingos vilties
Švelniame ošime pajutau…
Patikėjau… mįslę lemties
Ir atsakymą tuoj išgirdau.
Nemirtingas, didingas, skaistus
Vilnimis gyvybingų gelmių
Mano ežeras siunčia mintis,
Kaip sutart su savu likimu.
Mano ežeras moko mane,
Kaip išgydyti gėlą dienos.
Išmintingo ošimo klausaus…
Ir galybei šventai lenkiuos…
Antosė MARKŪNAITĖ-PAULAUSKIENĖ
Pasvajokim
Iš posmų aš nuausiu juostą
Spalvų gražiausių deriniais,
Tiktai ateiki tu prie gluosnių,
Vėl pasvajosim kaip kadais.
Skrajos lyg paukščiai vėl svajonės,
Šakose gluosnių nusileis,
Ir nusilenksim mes tikrovei
Baltais kaip šerkšnas smilkiniais.
Prabėgusių dienų tik aidas
Lakštingalų giesmėj skambės,
Nuo ašarų sudrėkęs veidas
Ir aimana širdies gelmės.
Prabėgo tų dienų gražumas,
Tik niekas niekad nebegrįžta,
Ir jau ne tas akių melsvumas,
Kai smilkiniai baltai pražįsta.
Birutė NAVIKAITĖ-DRUNIENĖ
Pavasaris palietė mano širdį.
Pavasaris pažadino mano sielą.
Atnešė žiedų gaivius kvapus.
Jaučiu, kaip džiaugiasi žemė ariama,
Prižadinta iš žiemos šalčių.
Kiekvienas žemės lopinėlis
Atriekiamas tartum duonos riekė.
Nuostabu sulaukti pavasario.
Širdis ir siela džiaugiasi
Sulaukusi dar vieno gyvenime
Pavasario.
Vilija SAKALAUSKIENĖ
Tave nors kartą dar
Norėčiau pamatyt,
Pirštus į garbanas
Ir vėlei panardinti,
Kad tebeskauda, tyliai pasakyt,
Nebūtyje likimai paskandinti.
Bijau, kad aš nesugebėsiu rasti
Dėlionėj mūsų paskutinio
Ornamento
Ir nepajėgsiu jos viena suprasti,
Išeisiu, neturėdama
Tvirtesnio argumento.
Aš užsiklosiu vyšnių
Žiedlapiais baltais
Ir ajerų šnarėjime vėl
Prisiglaust norėsiu.
Krūtinė dar alsuos tvinksėjimais
Kaltais,
Aš smilgų akimis į kelią
Jau žiūrėsiu.
Ir supsis ant voratinklio gijos
Tavęs ieškot išėjusi kančia,
Neprisiartins niekas, nes visi bijos,
Kai ji žaltvykslėmis žibės nakčia.
Ir atleidimo už klaidas jau
Neišprašius
Pavirsiu dulkėmis visatos valandų.
Ką buvo man lemtis rūsti užrašius,
Širdin subiro tūkstančiais randų.
Dalia SAKALAUSKIENĖ
Gyvybės medžio palaiminimas
Nušnarėjo lietumi
Per nuogą žemės kūną
Diena pilkesnė
Už karvelėlio plunksną.
Ją sugavo
Baltos rankos beržų.
Pakylėjo.
Nunešė vėjo
Sparnų gūsis
Jos lengvumą
Už vakaro rūko,
Gyvasties alsavimo,
Už grimztančios guolin
Saulės liepsnojimo.
Ten, kur visatos žvaigždynai
Naktin pažiūrėjo,
Kur sapno tikrovė mielesnė
Už realybės iliuziją…
Ir staiga
Pilkumos nebeliko.
Nušvito dangus
Lyg tūkstantis saulių
Būtų žemę palietęs,
Sielų pabudimu
Ją palaiminęs
Naujai gimčiai.
Prasikalė Žodis daigu
Pro negandų juodąjį grumstą,
Iš tyro gimtosios kalbos šaltinio
Amžinumu palaistytas,
Laisvose širdyse
Tiesos grūdu subrandintas,
Į šią žemę pasėtas
Sugrubusių protėvių rankų.
Išaugo gyvybės medžiu,
Šakomis apglėbiančiu dangų.
Jo deimantinį kamieną
Neįveiks joksai kirvis,
Jokia jėga negalės jo išrauti,
Nes jis pačios Visatos
Palaimintas.
Albinas SAVICKAS
Aš nerašau poemų,
aš nerašau nei odžių,
nes man ką nors berašant,
tiesiog pritrūksta žodžių…
Renku žodžius nuo stalo,
o kartais net iš spintos,
todėl ir mano eilės
nevykusiai supintos.
Bandžiau papūst klarnetą,
o kartą net ir dūdą…
Šuniukas išsigandęs
sulaužė naują būdą…
Bandau žodžius rašyti,
į posmus sudėlioti,
bet žodžiai nepaklūsta
ir pradeda šėlioti.
Sunku jau susikaupti,
pagauti gerą mintį,
kad Jus visus galėčiau
paguosti, nuraminti,
kad Jums suteikt galėčiau
dar svajones ir viltį…
Gimiau po žemę šliaužiot,
tad negaliu pakilti…
Atleiskit, jeigu galit,
nesmerkit manęs seno,
juk mano panagėse
gyva viltis rusena…
Vilija STANKEVIČIENĖ
Tu išėjai
Tu išėjai…
Byrėjo lapai
Lyg ašaros…
Ir žodžiai,
Dar neištarti, įstrigo
Lapkričio širdy.
Juos nunešė
Be gailesčio tekanti
Upės srovė.
Kai dangūs maudėsi
Savajam pilkume.
Svajonių langas
Vienišoj tyloj –
Lyg neišgertas gurkšnis
Saulėtoj dienoj.
Irena ŠUNOKIENĖ
Naktim išsikvėpė diena.
Žvaigždėj paskendo mūsų akys.
Nurimo tavo delnas rankoj manoje,
Pavargęs nuo vienatvės.
Taip paprastai ir nuoširdžiai
Tavo širdis žinutę rašo.
Dėkinga tau, kad akmenis skaudžius
Padėjai iškratyti man iš bato.
Susikryžiavo du keliai,
Kaip siūlai du į vieną mazgą.
Likimas savo pokštais įmantriais
Mus veda į tą patį tašką.
Ir būt kartu mums – ne našta.
Laimingi savo laiką leidžiam,
Nes nuo Adomo ir Ievos laikų
Kartu per šitą Žemę einam.
Birutė VAIŠNIENĖ
Laiškas mamai
Rašau Tau laišką, miela Mama,
Pavasarį žydram danguj
Auksiniais saulės spinduliais
Ir soduos vyšnių svyrančiais žiedais,
Pievaitėj geltonuojančiomis pienėmis,
Alyvom, žydinčiomis sodo patvory,
Tik vis neišsiųstas jis lieka
Giliai manojoje širdy…
Kartais bandau įžvelgti Tavo veidą
Tarp debesų baltų ten, danguje,
Arba tarp ribuliuojančių bangelių
Senajam mūsų ežere.
Tik vis nesiseka, deja…
Juk laikas toks negailestingas –
Nusineša į praeitį jis žmones
Ir jų likimus,
Ir gludina, lyg akmenį, vanduo
Jautriausius prisiminimus…
Pavasaris! Aš vėl rašau Tau laišką, Mama!..
Kai stoviu čia prie Tavo kapo
Su žvakele ir puokšte žydinčių gėlių,
Taip noris jausti Tavo švelnią ranką, Mama,
Beglostančią man plaukus ant pečių…
Pavasarį aš vėl rašau Tau laišką, Mama!..
Vida VOSYLIENĖ
Ateik
Ateik į mano vakarą,
kai medžiai snaudžia,
pušys, nuleidusios kepuraites,
paslaptingai siaudžia.
Ateik…
Tik nieko nesakyk,
paliesk švelnia ranka.
Aš suvirpėsiu kaip
užgautos stygos
ir ta melodija primins
gyvenimo
ir meilės knygą…
Zita ZOKAITYTĖ
Trečiasis Ukrainos pavasaris
Pavasaris
Juoda į širdį
Juoda į širdį
Žiema dirbtinai nusidažo baltai
Ruduo – geltonai
Vasara – žaliai
O pavasaris – juodai
Nes viskas turi atgimti iš nebūties
Iš tuštumos įsčių
Iš sutraukyto gemalo
Iš to kad jau nesi
Ir nebūsi
Bet vis tiek raudonai sutvinkčioja kraujas
Nusileidžia žemėn dangus
Be raketų pabaisų
Skaitau: šviesą galima sulėtinti 10 000 kartų
Gal galima ir pagreitinti?
Susijunkim
2024 02 24 – tai tik kodas
Antanas ŽILINSKAS
Tėviškės slenkstis
Ten, kur sodai žydėjo
Ir dūzgė bitės liepų žieduose,
Teliko seno namo slenkstis
Apleisto kaimo pašalėje.
Ar pameni? Vaikystėje ant šito slenksčio
Dažnai prisėsdavo pavargusi mama,
Kažkur pro seno kelio vingį
Į tolius ilgesingai žvelgdama.
Per šitą slenkstį ji atėjo
Su baltu nuotakos rūbu,
Iš čia į tremtį vyrą išlydėjo,
Senus tėvus į amžinus namus.
Vaikai per slenkstį palydėti
Su ašara išdykėle skruoste,
Ir vėl ant slenksčio atsisėsta
Vakarės saulės apšviestam kieme.
Alvydas ŽEMANTAUSKAS
Atgimimas…
Eini gyvenimu… Klumpi, keliesi,
Šypsaisi meile… Liūdesiu verki,
Kai viltimi vis dega akys –
Krūtinėj plazdanti pavasariu širdis…
Nors nežinioj, ką duos rytojus,
Gal sveikins spinduliu, o gal nupraus lietus…
Bet tai nesvarbu – kvepia, kvepia oras
Gaivos svaigiu – atgimimu…
Padangės virpsnis vieversėliu
Ir pūko debesėlis ten – kaip tik…
Tarytum pridengia tą pilką dėmę,
Kuri be valios tapo jau sunki…
Matai, kaip stiebias, juda, sprogsta…
Gyvybė kelias – nors trapi,
Bet stengiesi… Yra kažkoks dar siekis.
Pabunda tikslas – nugalėt…
Tokia miela gležnybė skleidžias –
Pirmasis pumpuras žiedais…
Ruduo auksinis… Žiemos baltos…
Pavasariu atgimstame žaliai…
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.