Net dukart į nelaisvę patekusi žvalgė patyrė žiaurius kankinimus

Kai 2015 m. Kyjivo televizija parodė reportažą apie tai, kaip Luhansko srityje Ukraina keičiasi su Rusija grupe belaisvių, šalia penkių vyrų žiūrovai pamatė ir moterį juodais tarsi sabalo plaukais. Gaidė Rizajeva, Krymo totorė, pirmą kartą buvo įkalinta, kai vežė paramą kariams, antrąsyk – kai būdama jau oficiali Ukrainos derybininkė atvyko dėl apsikeitimo belaisviais.

Atsisakiusi aukštų pareigų išėjo į karą

„Patekusi į nelaisvę ir išgirdusi žodį „sušaudyti“ pirmiausia pajutau gėdą prieš mamą – ji iš manęs tiek daug tikėjosi. Jaučiau gėdą prieš sūnų – aš visada buvau jam autoritetas. Galop pasidarė gaila savęs, kad nespėjau pagyventi, patirti tikrą meilę, už daug ką atsiprašyti. Aš nieko nesuspėjau“, – kalbėjo Ukrainos žvalgė G. Rizajeva.

Pirmuosius aštuonerius karo metus ji buvo vienintelė net dukart kentėjusi priešo nelaisvėje – tai sudomino tiek vietos, tiek užsienio žiniasklaidą. Juolab kad iki 2014 m. kilusios Maidano revoliucijos moteris ėjo aukštas pareigas Simferopolio prokuratūroje, tačiau metė darbą ir atvykusi į Kyjivą tapo protestų aktyviste bei paramos pabėgėliams ir fronto kariams organizatore.

Priešo nelaisvėje G. Rizajeva pirmą kartą išbuvo puspenkto, o antrąkart – pusšešto mėnesio. Per įkalinimą buvo žiauriai kankinama, prarado įsčiose ketvirtą mėnesį nešiotą kūdikį, o po išvadavimo jai teko daryti širdies operaciją. Dėl sužalotos nugaros moteris nebegali džiaugtis mėgstamomis pramogomis – jodinėti ant arklio ir vairuoti motociklą.

Tapo žvalgybininke

Atgavusi laisvę Gaidė užsiėmė priešo įkalintų Ukrainos karių paieška ir išlaisvinimu. Šiame darbe ji įgijo didžiulės patirties, todėl Kyjivas moterį įtraukė į oficialią delegaciją Minsko deryboms, kuriose Ukraina ir Rusija tarėsi dėl taikos.

Kai 2022 m. kilo karas, Gaidė jau dirbo Ukrainos centrinėjė karo žvalgyboje, jai tada buvo patikėta išvežti iš užimto Kyjivo priemiesčio Bučos ten gyvenusią svarbaus žvalgybininko žmoną su vaikais, nes buvo baiminamasi, kad šeima taps rusų įkaitais.

Šiam darbui Gaidė pasitelkė pažįstamą lietuvių kilmės Kazachijos pilietį Konstantiną Gudauską, mat spėjo, kad Rusijos kariai nedrįs žudyti Maskvai draugiško Kazachstano atstovo. Taip ir nutiko – K. Gudauskas iš Bučos bei Vorzelio lengvuoju automobiliu išvežė 200 žmonių, kartu Ukrainos žvalgybininkams atveždamas svarbios informacijos apie priešo išsidėstymą.

Apie Gaidės ir K. Gudausko žygdarbius ukrainiečiai sukūrė meninį filmą „Buča“, kuris rugsėjį pasirodysi JAV bei ES šalių kino teatruose.

Padėjo tatuiruotė

Gaidė papasakojo, jog mamos visi protėviai buvo totoriai, o tėčio tėvas – turkas. Tačiau 1944 m. jis, kaip ir visi Krymo totoriai, Stalino nurodymu buvo ištremti į Vidurinę Aziją, todėl Gaidė gimė Uzbekistano mieste Samarkande. Į Krymo sostinę Sevastopolį šeima atsikraustė, kai mergaitei buvo aštuoneri.

Pirmą kartą Gaidė į nelaisvę pateko 2014-ųjų rudenį per klaidą, kai su trimis bičiuliais lengvuoju automobiliu vežė paramą fronto kariams į Luhanską. Vairuotojas naktį paklydo ir įvažiavo į „sukilėlių“ teritoriją.

„Aš tada pavargusi snaudžiau, o patikros punkte netikėtai pabudinta instinktyviai pasakiau „Slava Ukrainie“. Kaip atsaką išgirdau rusiškus keiksmažodžius bei įsakymą lipti lauk“, – pasakojo totorė.

Ji pamatė, jog kariai dėvi antsiuvus su užrašais „Naujoji Rusija“, ir suprato, kad pateko pas priešus.

„Mus suėmęs kazokų atamanas Nikolajus Kozycinas tris savaites svarstė, ar vežti į kalėjimą Luhanske, ar nužudyti, nes jie buvo priėmę įstatymą išdavikus sušaudyti. Mane mušė ir tardė, netikėdami, kad nieko nežinau apie Ukrainos kariuomenės planus, nors tada tikrai buvau vien Maidano demonstracijų aktyvistė“, – prisiminė moteris.

Pervežus belaisvius į Luhanską ir perdavus generolo Sergejaus Gračiovo žinion, Gaidės tardyti atėjo čečėnai. Per apklausą tardytojas brutaliai pastūmė Gaidę, o šiai virstant pasikėlė bliuzelė ir pasimatė ant nugaros esanti vilko tatuiruotė.

„Čečėnai paklausė, ar aš esu jų žemietė, nes vilkas – jų simbolis. Pasakiau, kad aš – totorė, o vilkas atspindi mano asmenybę. Tada jie įsakė manęs neliesti“, – pasakojo moteris. Gaidei vilkas patinka dėl to, jog turi panašumų: ji taip pat esanti vienišė, ištikima, o gindama saviškius galinti ir gerklę perkąsti.

Tapo įkaite

Paleista iš nelaisvės Gaidė prisijungė prie savanorių organizacijos „Patriot“, kuri užsiėmė suimtųjų paieška bei apsikeitimu. Organizacijai iš nelaisvės Luhanske bei Donecke pavyko ištraukti apie 300 žmonių. Dalis jų buvo žiauriai sužaloti – keliems nupjautos rankos vien dėl tatuiruotės „Slava Ukrainie“.

Antrą kartą pusšešto mėnesio nelaisvėn Gaidė pateko jau būdama oficiali Ukrainos atstovė belaisvių apsikeitimui. Tąsyk po derybų ketindama grįžti į Kyjivą ji pamatė, kad nebėra vairuotojo. Paaiškėjus, jog „sukilėliai“ šį suėmė tardymui, moteris pasakė, kad be vairuotojo negrįš, ir tada ją taip pat įkalino tam, kad galėtų iškeisti į ukrainiečių paimtą įtakingą „sukilėlį“.

„Per du įkalinimus teko daug patirti, tačiau liūdniausia buvo tada, kai sužinojau apie tėvo mirtį. Jam buvo perduota melaginga informacija neva mane nelaisvėje sušaudė. Tėvą ištiko mirtinas infarktas“, – prisiminė žvalgė.

Remia stokojančiuosius

Moteris sakė, kad gailestingumą kenčiantiesiems paveldėjusi iš tėvo, kuris vaikystėje ją mokė, kad dalį uždirbtų pinigų reikia paaukoti. Po tokių tėvo pamokų kartą Gaidė gimdytojams Samarkande pareiškė, kad nebeis į mokyklą, jeigu šie nenupirks gerų rūbų klasėje esantiems dviem našlaičiams. Tėvas dukters prašymą įvykdė, o ši visą gyvenimą nenustoja remti vargšų.

Gimdytojai užtarė dukrą ir gyvendami Kryme, kai teisę baigusi ir Sevastopolio policijoje įsidarbinusi Gaidė užsimojo įrodyti, jog miestą terorizavęs serijinis prievartautojas yra ne šiaip koks asocialas, o muitinės direktoriaus sūnus. Tyrimą sutrukdyti norėję asmenys laužėsi į butą, darė spaudimą per viršininkus, bet pareigūnė įrodė teisybę, ir maniaką pavyko ilgiems metams pasiųsti už grotų.

Pažadėjo atvykti į Lietuvą

Totorė spėja, jog likusi Kryme ir gavusi Rusijos pasą būtų gyvenusi ramiai ir sočiai. Mat tėvas Sevastopolyje turėjo pelningą verslą, o Gaidė ėjo aukštas pareigas prokuratūroje. Tačiau moteris teigė dėl nieko nesigailinti, ji įsitikinusi, kad Ukraina netrukus atgaus Krymą, o kiek vėliau – ir užgrobtas Donbaso žemes.

„Tik neaišku, ar ukrainiečiai norės keltis į atgautas teritorijas. Per dešimt okupacijos metų Rusija vietinius gyventojus perorientavo ir jie tapo paklusnūs Maskvai. Iš baimės ar kitų priežasčių su manimi nutraukė kontaktus beveik visi Kryme likę draugai ir giminaičiai, tad aš ten irgi tikriausiai nebegrįšiu“, – apgailestavo žvalgė.

Atsisveikindama Gaidė prisipažino nežinojusi, kad LDK kunigaikštis Vytautas Trakuose prieš 600 metų įkurdino totorius, ir sakė po karo būtinai atvyksianti aplankyti mūsų šalį ir dalies savo tėvynainių gimtinę.

Eldoradas BUTRIMAS