Toma BIRŠTONĖ
Įsivaizduokite, kad galite nusikelti į 1934 metų virtuvę. Kokie kvapai jus pasitiktų, kokie Smetonos laikų skoniai nustebintų? Šiuo gastronominiu klausimu padėti galėtų gižietė bibliotekininkė Nijolė Vaitūnaitienė, kuri ėmėsi iniciatyvos atkurti senuosius Gižų dvaro receptus.
Skaičiuoja beveik šimtmetį
Gižų 410 metų jubiliejų gražiai įprasmino kaime dirbanti bibliotekininkė Nijolė Vaitūnaitienė. Ji nusprendė, jog laikas iš stalčiaus traukti seną sąsiuvinį, kuriame surašyti senoviniai patiekalų receptai, menantys praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Moteris pasiryžo juos išmėginti, nufotografuoti, įrišti į aplanką ir palikti ateities kartoms.
Pasirodo, anuomet Gižų dvare vykdavo maisto ruošimo kursai. Dabar iš dvarvietės likę nedaug – tik dviaukštis mūrinis svirnas. Tačiau klestėjimo metais čia buvo plytinė, spirito varykla, alaus darykla, vėjo malūnas. 1922–1930 m. dvare veikė Seinų kunigų seminarija, kuri vėliau perkelta į Vilkaviškį, o atlikusiame pastate įkurdinta pradžios mokykla.
Pasak N. Vaitūnaitienės, kuri puikiai žino kaimo istoriją, vasarą, kai mokiniai atostogaudavo, klasės nelikdavo tuščios. Mokykloje vykdavo virėjų kursai, kuriuose Gižų šeimininkės mokėsi gardžiai gaminti. N. Vaitūnatienė teigė, kad maisto ruošimo kursai anuomet organizuoti ne tik Gižuose, bet ir kitose vietovėse. Moterys juos lankydavo ne tik iš smalsumo: išmokusios gaminimo paslapčių jos eidavo šeimininkauti į vestuves, šermenis ir taip užsidirbdavo pragyvenimui.
Vietos gyventoja Ieva Lenkutytė anuomet lankė kursus ir viską užsirašinėjo. Surinkta informacija po gižietės mirties nedingo. Tuometė Gižų bibliotekininkė Gražina Riškevičienė užrašus išsaugojo. Prieš du dešimtmečius kolegę pakeitusi N. Vaitūnaitienė bibliotekoje rado užrašus su keliomis dešimtimis receptų. Tiesa, jie ilgus metus pragulėjo Nijolės stalčiuje.
Gaminti nesudėtinga
Visgi bibliotekininkė suprato, kad reikia imtis darbo. Atradusi daugiau laisvo laiko moteris gamino vieną patiekalą po kito, vaišino namiškius, fotografavo, receptus perrašinėjo kompiuteriu.
Kaip pati pasakojo, paruošti patiekalus nebuvo sudėtinga. Daugelis iš mūsų ir dabar namuose gamina zrazus, bulvių kroketus ar įdarytus kiaušinius. Aišku, jau šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, anuomet ruoštiems sirnykams, primenantiems šių dienų virtinukus, dar vadinamus ir tinginėliais, reikia varškės, kiaušinių, miltų, cukraus ir žiupsnelio druskos, o tiršta sriuba, anot Nijolės, primena visiems gerai žinomą šurpą.
Vartant Gižų dvaro receptų aplanką dėmesys užkliūva ir už negirdėtų pavadinimų. Pavyzdžiui, šarliotė, jedžinka. Nors pastarasis skamba neįprastai, tačiau patiekalas visai nesudėtingas. Tai virtų ir svieste apkepintų daržovių (morkų, žaliųjų žirnelių, salierų, pastarnokų) asorti, kurį galima paduoti kaip garnyrą.
Gižietė teigė, kad jai labiausiai patiko beveik šimtmetį skaičiuojantys patiekalų iš žuvies ir silkės receptai. Jų bibliotekininkės perrašytame rinkinyje – daugiausia.
Bandymai virtuvėje – tai irgi kraštotyra
N. Vaitūnaitienė išbandė ir sudėtingesnius patiekalus. Papasakojo, kaip paruošti įdarytą kopūsto galvą. Dar iš vakaro reikia ją užpilti stipriai pasūdytu verdančiu vandeniu, palikti išmirkti ir tik kitą dieną įdaryti mėsa bei išvirti.
Visgi gaminant kai kuriuos patiekalus kilo šiek tiek nesklandumų. Senuosiuose užrašuose produktų kiekis nebuvo nurodytas gramais ar kitais matavimo vienetais, todėl receptus reikėjo šiek tiek patikslinti. Be to, buvo ir tokių atvejų, kai patiekalas nepavykdavo iš pirmo karto.
„Neslepiu, ne viskas pavyko. Ir silkė pabiro bekepant, ir kiaušinių baltymai virdami pasileido, ir padažas su kiaušinio tryniais ne koks išėjo. Galvoju, jog per tiek metų ir patys produktai stipriai pasikeitė, o tai irgi turėjo įtakos“, – atvirai pasakojo Nijolė.
Kaip teigė pašnekovė, jos bandymai virtuvėje – tai irgi kraštotyrinės medžiagos rinkimas. O kraštotyra – neatsiejama bibliotekininkės darbo dalis. Senieji receptai – ne vienintelė jos susisteminta istorinė medžiaga. Lygiai prieš dešimt metų N. Vaitūnaitienė išleido knygelę „Gižai – praeitis ir šiandiena“. Joje galima rasti nemažai istorinės medžiagos, iliustracijų, nusipelniusių žmonių, kilusių iš Gižų, biografijas ir kitos informacijos.
Nors pašnekovė naujausio savo darbo pernelyg nesureikšmina, tačiau tiki, kad ateityje Gižuose besikuriantys žmonės neužmirš kaimo istorijos, galbūt ir išmėgins vieną kitą užrašytą receptą. O „Santakos“ skaitytojai tą gali padaryti jau dabar.
Siūlome paragauti
Farširuoti rauginti agurkai
PRODUKTAI
5 dideli rauginti agurkai,
300 g maltos mėsos,
2 riekės batono,
kiaušinis,
svogūnas,
šaukštas riebalų,
2 šaukštai grietinės,
pipirų,
druskos.
GAMINIMAS
Į mėsą sudėkite smulkiai supjaustytą svogūną, įmuškite kiaušinį, sutrupintą batoną. Masę gerai išminkykite.
Agurkus perpjaukite skersai pusiau, išskobkite minkštimą ir prikimškite mėsos. Sustatykite juos į puodą, užpilkite sultiniu ir virkite tol, kol agurkai suminkštės. Baigdami virti paskaninkite riebalais ir grietine. Patiekalą rekomenduojama valgyti su karštomis bulvėmis.
Žuvis marinate
PRODUKTAI
1 kg jūros lydekos arba kitos jūrinės žuvies,
kiaušinis,
2 šaukštai pieno,
kelios citrinos riekelės,
keli šaukštai miltų,
aliejaus kepti,
2 morkos,
svogūnas,
keli gvazdikėliai ir lauro lapai,
10 pipirų,
2–3 šaukšteliai cukraus,
2 stiklinės vandens,
šiek tiek acto,
druskos,
pipirų.
GAMINIMAS
Žuvį nuvalykite, perpjaukite išilgai pusiau. Supjaustykite ją gabalėliais, pabarstykite pipirais, pasūdykite ir palikite valandai.
Kiaušinį išplakite su trupučiu pieno. Pavilgykite žuvies gabalėlius kiaušinio plakinyje, apvoliokite miltuose ir apkepkite iš abiejų pusių.
Į puodą supilkite vandenį, šiek tiek acto, sudėkite supjaustytas daržoves, prieskonius ir išvirkite marinatą. Ant atvėsintos žuvies išdėliokite citrinos riekeles, morkų gabalėlius ir užpilkite vėsiu marinatu. Kad gerai įsigertų, žuvis jame turi pastovėti bent 2 valandas.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.