Šimtametė gerai mena susitikimą su prezidentu Antanu Smetona

Andrius GRYGELAITIS

Praėjusią savaitę Klausučių seniūnijoje, Kataučiznoje, gyvenanti Eugenija Lokienė paminėjo neeilinę progą – jai sukako 100 metų.


Didžiausia aistra – skaitymas

Vargu, ar E. Lokienė kada nors buvo sulaukusi tiek svečių, kiek praėjusią savaitę. Pasveikinti neeilinio jubiliejaus proga pas ilgaamžę sugužėjo ne tik giminės bei artimieji, bet ir Savivaldybės meras Algirdas Neiberka bei Klausučių seniūnijos seniūnė Judita Skystimienė. Visi jie linkėjo geros sveikatos bei dar ne vienų gyvenimo metų.

Net ir sulaukusi šimtmečio moteris spinduliuoja savo amžiui nebūdinga energija, vis dar domisi kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu, mėgsta žiūrėti televiziją, skaito laikraščius, tarp jų – ir „Santaką“.

Apskritai, skaitymas nuo mažens buvo vienas iš didžiausių Eugenijos pomėgių. Ji pasakojo, kad anksčiau knygas ryte rydavo, net mama stebėdavosi, kaip ji akių nesugadina. Kadangi tuo metu žmonės neretai taupydavo elektrą, būdama maža mergaitė skaitydavo, kol sutemdavo, o kai viduje jau nieko neidavo įžiūrėti, skubėdavo į lauką ir ten su knyga leisdavo laiką tol, kol paskutinis saulės spindulys palikdavo žemę.

„Dabar jau prastai matau, tačiau kartais dar vis tiek pasiimu kokį laikraštį į rankas ir skaitau. Aišku, dažniausiai jau tik straipsnių pavadinimus“, – juokėsi senolė.


Užaugo tarp obelų

E. Lokienė gimė 1924 m. gegužės 7-ąją Šakių rajone esančiame Raugalų kaime. Būdama ketverių ji su tėvais persikraustė į Kataučizną, kurioje iki šiol gyvena.

„Tėvai čia nusipirko apleistą sklypą, kuriame stovėjo senas namas. Atsimenu, kaip mama iš vietinio žydo įsigijo dėžę obuolių, iš kurių sėklų užsiaugino šio vaismedžio sodinukų. Vėliau tėtis nusipirko arklį. Įsisodindavo mane į bričką ir kartu važiuodavome pas aplinkinius sodininkus pirkti dar daugiau geresnių obelų veislių sodinukų. Tėvai buvo sukūrę nemažą sodą. Galima sakyti, kad užaugau tarp obelų“, – pasakojo senolė.

1938 m. E. Lokienė Kudirkos Naumiestyje baigė šešias klases ir jau ketino pereiti mokytis į Vilkaviškį, tačiau tuomet šeimą ištiko skaudi nelaimė – sulaukęs vos 52 metų mirė tėtis. Jį Eugenija atsimena kaip auksinių rankų meistrą, stačiusį namus, gaminusį baldus.

Likusi viena E. Lokienės mama neišgalėjo leisti dukters į mokslus, tad šiai teko likti namuose ir padėti juose tvarkytis. Eugenija teigė dėl to visą gyvenimą jautusi apmaudą, mat mokslai iki tol sekėsi labai gerai ir ji visada norėjo juos tęsti. Ilgaamžė prisipažino net Antrąjį pasaulinį karą sutikusi su viltimi, kad pasikeitus santvarkai kažkokiu būdu atsiras galimybė toliau mokytis. Deja, šios iliuzijos greitai subliuško.


Knyga iš prezidento rankų

Karo laikotarpį Kataučiznoje gyvenanti šimtametė prisimena nenoriai. Tuomet iš jos šeimos buvo atimta didžioji dalis turto, o dalį, stengdamiesi apsaugoti nuo artėjančių okupantų, namiškiai tiesiog užkasė. Tarp brangiausių užkastų daiktų buvo ir prezidento Antano Smetonos pasirašyta bei Eugenijai dovanota knyga. Deja, ji iki šių dienų nėra išlikusi.

Senolė pasakojo, kad po karo dar bandė ieškoti užkastų daiktų, tačiau taip jų niekada ir nerado. Eugenija spėjo, kad juos išsikasė aplinkiniai gyventojai, žinoję apie žemėje glūdinčius slėpinius.

Susitikimą su pirmuoju Lietuvos prezidentu moteris puikiai atsimena iki šių dienų. Tai įvyko, kai Eugenija dar mokėsi Kudirkos Naumiestyje. A. Smetona kaip tik ten atvažiavo į Vinco Kudirkos paminklo atidengimo iškilmes. Šventiniame priėmime skambėjo skudučių orkestro muzika, o Eugenija tuometiniam šalies vadovui visos mokyklos bendruomenės vardu buvo paskirta sakyti sveikinimą. Būtent už tai iš prezidento rankų ji ir gavo minėtą knygą.


Ne tik genai

Didžiąją gyvenimo dalį šimtametė dirbo pardavėja Kataučiznoje. Ji buvo viliojama pereiti į tuometinę Vilkaviškio universalinę parduotuvę, tačiau šio pasiūlymo moteris atsisakė. Ji nenorėjo palikti vienos mamos, kuria rūpinosi iki pat jos mirties.

Su vyru Eugenija užaugino du bendrus vaikus. Tiesa, namuose augo trys vaikai, mat pora augino ir per karą žuvusio moters brolio sūnų. Ilgaamžė taip pat džiaugiasi trimis anūkėmis bei šešiais proanūkiais.

Senolės gyvenimas nebuvo lengvas. Anksti netekusi tėčio, po to ir vyro, moteris visada stengėsi išlikti stipri bei priimti visus siųstus iššūkius. O jų likimas tikrai nešykštėjo. Jauna pasaulį paliko ir Eugenijos dukra, tad senolei vienai teko užauginti anūkę Kristiną. Būtent ji šiandien ir rūpinasi močiute.

„Džiaugiuosi, kad anūkė su vyru gyvena kartu ir puikiai mane prižiūri, gerai maitina. Manau, tai – viena iš ilgaamžiškumo paslapčių“, – šypsojosi pašnekovė.

Ilgaamžiškumo užuomazgų galima ieškoti ir genuose, mat vienas iš moters senelių mirė sulaukęs 99 metų, o močiutė – 98.

„Močiutė visada buvo energinga, ambicinga, sumani, drąsi, turėjo tvirtą charakterį, niekada nepasidavė likimo smūgiams. Silpni žmonės tokiomis sąlygomis tikrai nebūtų išlikę“, – dar keletą ilgaamžiškumo priežasčių išvardijo Eugenijos anūkė Kristina Tučinskaitė-Vaitiekaitienė.


Nieko nekeistų

Apie šimtametės drąsą byloja ir maždaug prieš pusšimtį metų nutikęs įvykis, kuomet jai naktį akis į akį teko susidurti su įsilaužėliu. Tąkart moteris išgirdo, kad kažkas mėgina išpjauti jos namų langą ir įeiti į vidų. Eugenija greitai suskubo šauktis pagalbos. Atbėgę kaimo vyrai pastebėjo ant moters ūkinio pastato įsitaisiusį ir ugnį jau spėjusį uždegti nusikaltėlį. Laimei, kad ugnis neišplito, o įsibrovėliui buvo iškviesta policija. Paaiškėjo, kad tai – iš kalėjimo neseniai paleistas kaunietis. Jis E. Lokienei priklausančiame pastate slapta gyveno bemaž dvi savaites.

„Visko tame gyvenime buvo, tačiau nieko nekeisčiau. Nebent ieškočiau galimybių tęsti mokslus. Net sunkiausi laikai davė tam tikrų pamokų. Tarybiniai metai buvo išties nelengvi, todėl Lietuvos laisvę sutikau su didžiausiu džiaugsmu. Atsimenu, kaip buvo keista, kai iškovojus nepriklausomybę niekas nedraudė buvusiame kviečių lauke pasodinti bulvių. Tarybiniais laikais viskas buvo griežtai kontroliuojama. Dabar lietuviai gyvena tikrai neblogai. Aišku, galėtume gyventi ir dar geriau, tačiau kiekvienas turime įdėti daugiau pastangų. Mūsų tautos ateitis priklauso nuo mūsų pačių“, – mintimis dalijosi pašnekovė.

Dabar labiausiai jai apmaudu, kad nesugeba savarankiškai judėti. Prieš penkerius metus moteris skaudžiai krito ir susižalojo. Nuo to laiko ji nevaikšto.

„Negaliu pati išeiti į lauką, tvarkyti aplinkos, suktis aplink namus. Tą labai mėgau. Belieka laukti vasaros ir šilumos, kad galėčiau bent kiek pasimėgauti buvimu gryname ore“, – kalbėjo šimtametė.