Dėl karo gimtinę palikusi ir Vilkaviškyje sėkmingai įsikūrusi ukrainietė Alesya Volyanuk sakė esanti nuoširdžiai dėkinga daug jai padėjusiems mūsų krašto žmonėms.
Teko palikti namus
Vilkaviškio rajone šiuo metu apsistoję 113 ukrainiečių. Viena iš jų – Alesya Volyanuk, iki Rusijos agresijos gyvenusi Lozovos mieste. Jis įsikūręs vieno iš didžiausių Ukrainos miestų – Charkivo – srityje. Čia moteris gyveno, susilaukė sūnaus, o po jo gimimo ėmėsi verslo – prekybos žaislais.
Pardavimų mastai netrukus ėmė augti, savo verslui moteris ieškojo vis didesnių patalpų. Alesya su šeima Lozovoje gyveno ramų, taikų gyvenimą, kūrė ateities planus, tačiau 2022 m. vasario 24 d. rytą šias vizijas nutraukė staiga prasidėjęs karas.
Kadangi miestas įsikūręs netoli Donecko srities, Lozovos gyventojai karo veiksmus pajuto vieni iš pirmųjų. Prasidėjo miesto apšaudymai, Alesyai su artimaisiais teko slėptis rūsyje. Anot ukrainietės, sprendimas palikti namus buvo nelengvas, tačiau kuomet rusų oro raketos pataikė tiesiai į miesto elektrinę, Alesya dėl savo ir sūnaus saugumo pasirinko bėgti nuo karo baisumų.
Apsistojo Vilkaviškyje
Pradėjusi ieškoti informacijos ir domėtis išvykimu, padedant pažįstamiems Alesya susipažino su vilkaviškiete, kuri ir suorganizavo kelionės maršrutą.
Iki tol apie Lietuvą ukrainietė žinojo nedaug, net nebuvo lankiusis šioje Europos dalyje, tačiau neišsigando ir nusprendė su penkiamečiu sūnumi, mama bei augintine kate leistis į tolimą ir nežinios kupiną kelionę.
Iš Lozovos moteris su artimaisiais nakties metu traukiniu, kurio šviesos buvo išjungtos, keliavo į Lvivą, o iš ten autobusu – į Lenkijos sostinėje įsikūrusį pabėgėlių centrą. Iš Varšuvos ukrainiečiai atvyko į Lietuvą, kur juos pasitiko vilkaviškietė su šeima.
Taip Alesya su artimaisiais atsidūrė Suvalkijoje, prisiglaudė geranoriškų vilkaviškiečių suteiktoje pastogėje. Gyvendama ten ir padedama vilkaviškietės Giedrės, Alesya pradėjo intensyviai ieškoti ir savų naujųjų namų Vilkaviškyje, galvojo, kokios veiklos imtis. Ir tada jos gyvenime atsirado manikiūro bei pedikiūro mokymasis.
Susikūrė sau darbo vietą
Moteris teigia, jog iki atvykimo į Lietuvą nagų priežiūra pati neužsiimdavo, o lankydavosi pas vieną iš šios srities meistrių. Atvykusi į Vilkaviškį ji taip pat susirado šią paslaugą teikiančias specialistes, tačiau nė vienai iš jų ištikima taip ir netapo. Alesya pabandė pati sau pasidaryti manikiūrą. Pavykus pirmiesiems bandymams moteris užsidegė noru daugiau sužinoti apie nagų priežiūrą, kreipėsi į užimtumo tarnybą ir iš jos gavo pasiūlymą lankyti manikiūro ir pedikiūro kursus.
Tikėdamasi, jog karo veiksmai ilgai netruks ir taps saugu grįžti į tėvynę, moteris pasirinko kitus, trumpesnės trukmės, kursus. Juos pabaigusi nagus ėmė puošti draugėms, pažįstamoms, o kartu mokėsi ir lietuvių kalbos. Ukrainietė sakė, jog kursuose išmokti pagrindiniai žodžiai bei frazės labai praverčia kasdieniame bendravime.
Nors lietuvių kalba Alesyai pasirodė sudėtinga, tačiau mokytis buvo ne tik sunku, bet ir smagu. Vilkaviškyje vykusiuose lietuvių kalbos kursuose ukrainiečiams būrėsi likimo draugai, taip gimė ryšiai ir netgi mezgėsi draugystės.
Pramokusi lietuvių kalbos bei įgijusi manikiūro ir pedikiūro praktikos, taip pat paskatinta klienčių Alesya pradėjo ieškoti darbo grožio salonuose, tačiau paieškos buvo bevaisės. Darbo vietos neradusi ukrainietė visgi nepabūgo ir pati įkūrė manikiūro ir pedikiūro paslaugų studiją ,,Alesya“. Rugsėjį bus lygiai metai, kai ukrainietė dirba savo studijoje Vilkaviškio autobusų stoties patalpose. Čia ji vilkaviškietėms moterims teikia paslaugas, pati rūpinasi savo įkurta darbo vieta.
Įsiliejo į miesto gyvenimą
Ne tik Alesya, bet ir jos sūnus jau spėjo apsiprasti svetimame krašte. Nuo rugsėjo berniukas lanko pirmąją klasę Sūdavos pagrindinėje mokykloje. Pirmoko mama džiaugiasi, jog vaikas asmeninės asistentės ir mokytojų dėka puikiai integravosi į mažos mokyklos bendruomenę, taip pat jam buvo suteikta galimybė namus Vilkaviškyje pasiekti mokyklos autobusiuku.
Paklausta, ar turi planų grįžti į tėvynę, ukrainietė kalbėjo, kad kol kas su sūnumi gyvena šia diena ir taip toli į ateitį nežiūri, tačiau sakė, kad kaip ir visi tėvynainiai, ji trokšta, jog gimtinėje greičiau įsivyrautų taika.
Be kasdieninių rūpesčių, Alesya keliauja po Lietuvą – tiek su ukrainiečius remiančiomis organizacijomis, tiek savarankiškai. Ji aktyviai leidžia laiką ir Vilkaviškyje: bėgioja stadione, palaiko ryšį su mūsų krašte gyvenančiomis likimo bičiulėmis pabėgėlėmis, o taip pat ir su mūsų kraštiečiais. Neretai grožio specialistė su vietinėmis moterimis susipažįsta savo studijoje, kai kurios lankytojos ilgainiui tampa ne tik klientėmis, bet ir draugėmis.
Akivaizdu, kad ukrainietė užsispyrimo ir darbštumo dėka ne tik įkūrė sau darbo vietą, bet ir puikiai įsiliejo į mūsų miesto gyvenimą. Alesya prisipažįsta, jog šie jos ir sūnaus gyvenimo pokyčiai nebūtų buvę tokie sklandūs be kitų žmonių pagalbos. Ji sakė esanti labai dėkinga Raudonojo Kryžiaus organizacijos savanoriams, Vilkaviškio rajono savivaldybės merui, Sūdavos pagrindinės mokyklos bendruomenei bei visiems ją taip paslaugiai ir maloniai priėmusiems Vilkaviškio krašto žmonėms.
Paulina DOBILIAUSKAITĖ
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.