Trys kilometrai istorijos

Šylant orams ir ilgėjant vakarams žmonės vis dažniau planuoja pažintines turistines keliones, susipažįsta su krašto istorija ir lankytinais objektais. Vilkaviškio rajono gyventojams ir svečiams, planuojantiems tokią išvyką, toli ieškoti nereikia: Pilviškių seniūnijoje, prie Opšrūtų kaimo, vos trijų kilometrų atkarpoje lankytojų laukia net penkios krašto istoriją menančios vietos.

Koplytėlės legenda

Važiuojantieji keliu Pilviškiai–Vilkaviškis ties Opšrūtų kaimu turbūt yra pastebėję nuorodą „Mažučių šaltinėlis“. Pasukus į dešinę žvyrkelis per laukus nuves į laukymę, esančią prie geležinkelio linijos Kaunas–Kybartai. Ten stovi garsioji Mažučių Marijos Malonės versmių koplytėlė, pastatyta šalia stebuklingu laikomo šaltinėlio.

Koplyčią ir 1996 m. šalia įrengtą originalų taką iš 14 koplytstulpių (aut. Vidmantas Kapačiūnas), vaizduojančių Švč. Mergelės Marijos rožinio Skausmo ir Džiaugsmo slėpinius, visus metus lanko piligrimai, kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį katalikai uoliai renkasi į koplyčioje vykstančias pamaldas, kasmet iškilmingai švenčiami Žolinės atlaidai.

Dabartinė iš lauko akmenų išmūryta koplyčia pastatyta 1991 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ji atkartoja tarpukariu stovėjusį ir per Antrąjį pasaulinį karą sugriautą statinį. Šią vietą ir šiandien gausiai lanko piligrimai, nes šaltinėlio atsiradimas ir gydomosios galios siejamos su Švč. Mergelės Marijos apreiškimu.

Legenda apie gražią mergelę, praususią veidą, ir ją užkalbinusį senuką, nėra datuota, tačiau tikėtina, kad į Alksnės upelį įtekantis šaltinėlis galėjo būti žinomas jau XVIII a. pirmoje pusėje. Kad vieta buvo reikšminga, įrodo ir tai, jog XIX a. viduryje tiesiant Kauno–Kybartų geležinkelio atkarpą šaltinėlis nebuvo sunaikintas – geležinkelio pylimas pastatytas greta.

Nepelnytai užmiršta

Dėmesio vertas ir Mažučių koplytėlės aplinkoje pastatytas akmuo kraštietei poetei Juzei Liudai Augustaitytei-Vaičiūnienei atminti. 1895 m. Mažučių kaime gimusi poetė viešojoje atmintyje užgožta kitos suvalkietės poetės Salomėjos Nėries, nors abi moterys kūrė tuo pačiu metu. Pirmieji J. L. Augustaitytės-Vaičiūnienės eilėraščiai spaudoje pasirodė 1915 m., o eilėraščių rinkinys „Su baltu nuometu“ išleistas 1931 m.

Juzė Liuda Augustaitytė-Vaičiūnienė – dar viena visapusiškai išsilavinusi Lietuvos moteris, kurią tarsi pamiršome, nors jos gyvenimo istorijoje aidi daugelio lietuvių patirtis. Pirmojo pasaulinio karo metais J. L. Augustaitytė-Vaičiūnienė evakavosi iš Lietuvos, Voroneže (Rusijos imperija) baigė mokytojų kursus, vėliau Odesoje ir Sankt Peterburge lankė aukštuosius moterų kursus. Grįžusi į Lietuvą dvidešimt metų dirbo mokytoja – pirmiausia Kaune, po to Marijampolėje. Antrojo pasaulinio karo metais, artėjant antrajai sovietinei okupacijai, ji kartu su tūkstančiais kitų pasitraukė iš Lietuvos, kaip karo pabėgėlė dirbo lietuvių mokyklose Vokietijoje, o 1950 m. išvyko į JAV, ten ir mirė.

J. L. Augustaitytės-Vaičiūnienės likimas labai „suvalkietiškas” – savo jėgomis pasiektas puikus išsilavinimas, pasiaukojantis darbas dėl nepriklausomos Lietuvos ateities, dėmesys jaunajai kartai, kūrybiškumas buvo nutrauktas karo ir emigracijos. Tačiau tą žinant net ir kuklus atminimo paminklas laukuose gali įgauti naujų prasmių.

Paminklas partizanams

Skubantieji pasisemti Mažučių šaltinėlio vandens dažniausiai pravažiuoja kitus šioje trumpoje kelio atkarpoje esančius lankytinus objektus. Kelio Pilviškiai–Vilkaviškis ir kelio Opšrūtai–Paežeriai sankryžoje stovi du paminklai, pasakojantys apie sudėtingą pokario situaciją. Pirmasis paminklas skirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės partizanams, veikusiems Pilviškių ir Kazlų Rūdos apylinkėse, pagerbti.

Šiandien Suvalkija daugeliui siejasi su derlingomis lygumomis, kai kur pasipuošusiomis sodybas saugančių medžių guotais – tokiame kraštovaizdyje partizaninė veikla sunkiai įsivaizduojama. Tačiau visai netoli yra didelis Kazlų Rūdos miškų masyvas, kuriame aktyviai veikė Žalgirio rinktinė – joje kovojo nemažai Vilkaviškio apskrities gyventojų.

Vieno žymiausių Žalgirio rinktinės partizanų Jono Brazio-Klajūno (gimė 1921 m. – žuvo 1949 m.) tėvonija – visai netoli dabartinio paminklo vietos. Pasakojama, kad būtent sudegęs J. Brazio tėvo tvartas perpildė partizanų kantrybės taurę ir tapo pretekstu Opšrūtų kautynėms. 1947 m. lapkričio 15 d. net 70-ies Žalgirio rinktinės kovotojų būrys šturmavo Opšrūtų kaime pirmosios SSSR okupacijos metu iškeldintų vokiečių sodybose apsigyvenusius rusiškos kilmės naujakurius – partizanų duomenimis, dalis jų aktyviai talkino sovietinei valdžiai ir engė vietos gyventojus. Į ankstesnius partizanų raginimus išsikelti naujakuriai nereagavo, jų konfrontacija su vietos gyventojais tik sustiprėjo, todėl Opšrūtų kautynės, partizanų požiūriu, buvo paskutinė priemonė.

Išskirtinę partizanų operaciją ir jos aukas mena antrasis paminklas. Nors partizanai savo tikslus pasiekė ir naujakuriai Opšrūtus paliko, šturmo metu dalis jų žuvo – jie palaidoti Pilviškių kapinėse. Deja, po kautynių sovietinė valdžia skaudžiai nubaudė Opšrūtų gyventojus lietuvius – didžioji dalis buvo ištremti į Sibirą. Į savo namus sugrįžo ne visi. Du paminklus, žyminčius šį sudėtingą Opšrūtų ir visos Lietuvos istorijos periodą, galima rasti vos pasukus iš pagrindinio kelio.

Seniesiems gyventojams

Pravažiavus minėtus paminklus ir tęsiant kelionę Mažučių koplyčios ir šaltinėlio link, kelias nežymiai sukasi, kad aplenktų senąsias civilines vokiečių kapines. Sustoti verta, nes ši vieta liudija istorinį lietuvių ir vokiečių ryšį ir yra vienas iš nedaugelio išlikusių vokiškos kultūros paminklų Suvalkijos regione. Tikėtina, kad kapinės šioje vietoje įrengtos apie XIX a. vidurį, kai Opšrūtų kaimas išskirstytas į vienkiemius, nes ankstesniuose žemėlapiuose kapinaitės toje vietoje nėra pažymėtos.

Čia savo mirusiuosius laidojo nemaža apylinkėse gyvenusių vokiečių bendruomenė. Tiesa, nepaisant kilmės ir liuteronų religijos, jie buvo visiškai įsilieję į to meto visuomenę, mokėjo lietuviškai. Pirmosios sovietinės okupacijos metu vokiečių kilmės Lietuvos piliečiai buvo prievarta iškeldinti iš namų ir išsiųsti į Vokietijos reichui priklausiusias teritorijas.

Šiandien originalių vokiškų sodybų Opšrūtuose jau nebėra, o kaime gyvenusius vokiečius primena vos vienas kitas senolis. Vienintelis jų gyvenimo liudijimas – tarp dirbamų laukų išlikusios keturkampio formos kapinės, kuriose dar stovi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios palaidojimus žymintys antkapiai. Nors kapinėse nebelaidojama, kaip vertingą istorijos paminklą jas prižiūri vietos bendruomenė ir Pilviškių seniūnija – 2023 m. seniūnijos lėšomis buvo sutvarkyta kapinių aplinka. Susidomėjimą kapinių lankymu išreiškė ir Vokietijos federacinės respublikos ambasada Lietuvoje.

Nauji traukos taškai

Dabartinė Opšrūtų gyventojų karta gaivina istorinę atmintį ir kuria naujus traukos taškus. Toje pačioje sankryžoje pasukus į kairę, į Opšrūtų kaimą, už kelių šimtų metrų galima rasti dar du lankytinus objektus: 2023 m. kaimo bendruomenės iniciatyva pastatytą ir pašventintą koplytstulpį, skirtą seniesiems Opšrūtų kaimo gyventojams lietuviams ir vokiečiams įamžinti, bei muzikologės Zitos Kelmickaitės atminimo suolelį, kurio atidarymo proga Opšrūtuose lankėsi Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos žurnalistai.

Gražiai sutvarkyta aplinka ir prasmingi paminklai traukia lankytojus – akivaizdu, kad atgimstančios Opšrūtų kaimo gyventojų iniciatyvos yra svarbios ne tik regioniniu, bet ir nacionaliniu lygmeniu.

Susiruošus į šią vos trijų kilometrų istorijos kelionę per trumpą laiką galima pažinti skirtingus istorinius laikotarpius, įvairias Suvalkijos krašto puses. Į realybę grąžinti gali nebent duobėtas žvyrkelis, kuriuo neišvengiamai teks važiuoti, kol šių lankytinų objektų įveiklinimas ir pritaikymas turizmui atkreips sprendimų priėmėjų dėmesį.

Kol kas problemą pagal galimybes sprendžia patys vietos gyventojai, savo iniciatyva planuojantys kelio tvarkymo darbus. O Vilkaviškio krašto istorijos mėgėjams linkime greitu laiku sulaukti išvažiuojamo kelio.

Marija DAUTARTAITĖ