Charkivo puolimas: imitacija ar tikras siekis jį užimti?

Gegužės 10-ąją Rusija „atvėrė“ naują fronto ruožą – iš kelių vietų ėmė pulti Charkivo kryptimi. Nors karo ekspertai tokį puolimą prognozavo, jis visgi tapo netikėtu Ukrainos kariuomenei, ir okupantams pavyko per savaitę prasiveržti dešimt kilometrų ir užimti aštuonis kaimus.

Keturios gynybinės linijos

Tokia priešo sėkmė Ukrainoje sukėlė įtarimų, jog buvo išgrobstyti gynybinei linijai pastatyti vyriausybės skirti milijonai. Charkivą, antrą pagal dydį šalies miestą, esantį vos 30 km nuo Rusijos sienos, priešas bandė užimti dar karo pradžioje, tačiau po pusmečio gynėjai priešą nuginė toli ir atsiėmė beveik visą regioną.

Tuomet buvo nurodyta statyti keturias gynybines linijas apsisaugoti nuo pakartotinio puolimo. Pirmą ir antrą gynybines linijas, esančias arčiausiai Rusijos, ruošia pati armija, o trečią ir ketvirtą, esančias arčiau Charkivo, – šio miesto valdžia.

Apie tai, jog pirmutinė gynybinė linija nebuvo per pusantrų metų paruošta ir nebuvo akylai užminuoti laukai, pirmi prakalbo patys kariškiai. Dienraštis „Ukrainska Pravda“ demaskavo, jog šimtus milijonų grivinų kainavusias statybas vykdė neaiškios firmos, o dalis pinigų „išgaravo“.

Vyriausybė neigia kaltinimus ir tvirtina, jog pirmą gynybinę liniją iki galo nebuvo įmanoma įrengti dėl nuolatinio priešo apšaudymo. Visa tiesa turbūt paaiškės tik po karo. Charkive bei arčiau fronto mano užklausti kariškiai tvirtino, jog kitos gynybinės linijos yra gerai įtvirtintos ir priešas neįstengs užimti miesto. Pasak jų, šis rusų puolimas surengtas vien tam, kad priverstų ukrainiečius atitraukti dalį karių iš Donecko fronto, kuris jiems yra svarbiausias.

Artimiausios savaitės parodys, ar Rusija Charkivo puolimą vien imitavo, ar tikrai sieks jį užimti.

Liko dėl globojamų gyvūnų

Nuo pat puolimo pradžios esu Charkive ir galiu paliudyti, jog mieste panikos nekilo – žmonės nepuolė šturmuoti geležinkelio stoties norėdami pabėgti.

Užtat panika kilo vietovėse, esančiose arčiau fronto. Nuvykęs į Ruskie Tiški kaimelį, esantį 15 km nuo Charkivo ir tiek pat nuo Rusijos sienos, jame radau vienintelę gyventoją – 59-erių Leną Bubenko. Moteris paaiškino, jog kaimynai išsigando, kad kaimą priešas vėl skubiai užims, nes karo pradžioje jį užėmė per pusdienį. Per vykusius mūšius tada žuvo keliasdešimt žmonių ir buvo sugriauti beveik visi pastatai. Išvadavus kaimą į jį sugrįžo tik keli šimtai žmonių, tačiau dabar visi per kelias valandas ir vėl išsilakstė.

Kai prieš du mėnesius lankiausi Ruskie Tiški, jame vyko intensyvūs remontai, o kalbinti žmonės džiaugėsi atsidariusia maisto parduotuve, vis dažniau kursuojančiu autobusu ir vylėsi vasarą iš rūsių, sandėliukų persikelti į sutvarkytus namus. Dabar čia pasijutau tarsi patekęs į vaiduoklių kaimą, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios.

Anksčiau važiuojant iš Charkivo į Tiškus reikėdavo kirsti tik vieną patikros punktą, dabar – du, o labiau ginkluoti kariai atlieka itin nuodugnias patikras. Prie punktų į laukus nutįsę šviežiai iškasti gilūs grioviai, kad nepravažiuotų priešas.

L. Bubenko kaime liko dėl benamių gyvūnų – 104 šunų ir 38 kačių, kuriuos ji prižiūri nuo pat karo pradžios. Prieš metus, sužinojęs apie Lenos pasiaukojimą, savo feisbuko paskyroje paraginau lietuvius paremti šią moterį. Už suaukotus pinigus buvo statomi nauji voljerai, remontuojamas namelis katėms, kasamas giluminis šulinys, gydomi sužeisti gyvūnai.

„Esu labai dėkinga lietuviams. Vasarą planavome keltis į naują vietą, bet bijau, kad bombos gali viską sugriauti“, – kalbėjo L. Bubenko. Dabar ji kartu su visais gyvūnais glaudžiasi dvylikos butų namo rūsyje ir nenori augintinių palikti likimo valiai.

Ataką pavyko pristabdyti

Prasidėjus naujam Rusijos puolimui kaime dingo telefono ryšys ir elektra, o per pusvalandį, kai kalbėjausi su Lena, kaime nugriaudėjo trys sprogimai ir kas pusę minutės aidėjo bombos fronte ties Lipcų gyvenviete, esančios už 6 km nuo Rusijos sienos. Ten vyko mūšiai.

Kitą dieną vėl aplankęs Leną kaime pamačiau nemažai Ukrainos karių. Jie apsigyveno apleistuose namuose ir ilsėjosi po mūšių fronte. Kadangi priešo žvalgybinės skraidyklės viską iš labai aukštai stebi, kariai nebegali būriais gyventi vienoje vietoje, o turi išsiskirstyti po 2–3, nes į pastatą gali atlėkti priešo raketa.

Iš karių išgirdau, kad priešo puolimą pavyko pristabdyti, ir padėtis nebėra tokia grėsminga. Įsidrąsinęs nusprendžiau vykti dar arčiau fronto į Lipcus, tačiau nuvažiavusį porą kilometrų patikros punkte kariai toliau nepraleido. Priekyje mačiau kylančius juodus dūmus, o netrukus vienas po kito pasigirdo sprogimai. Mostelėjęs ranka karys paragino kuo skubiau vykti atgalios.

Parsigavęs į Charkivą patenku į kitokią aplinką, čia fronto sprogimų nesigirdi, o žmonės vaikšto parkuose, sėdi lauko kavinėse. Tiesa, gyventojų akivaizdžiai mažiau, nei buvo prieš du mėnesius: moterys su vaikais ir silpnesnių nervų žmonės iš čia ėmė bėgti jau prieš tris savaites, kai labai padažnėjo sprogimų.

Be to, didelių problemų kelia elektros trūkumas, nes priešui susprogdinus didžiausią regione šiluminę elektrinę energija yra taupoma, sutemus mieste nėra jokio apšvietimo ir net dieną jis kelioms valandoms pradingsta. Prie parduotuvių ir kavinių išdygo elektros generatoriai, o liftais patariama nesinaudoti, nes dingus elektrai jie gali bet kuriuo momentu užstrigti.

„Norėčiau išvykti su sūnumi iš Charkivo, bet neliko santaupų“, – liūdnai kalbėjo aikštėje prie traukinių stoties sutikta Olia Strumyk. Ši 49 metų moteris kartu su aštuonmečiu sūnumi Vadimu laukė atvažiuojančios senelės, kuri turėjo iš kaimo atvežti lauktuvių.

„Pašalpos iš valstybės negauname, ją davė tik pirmą karo pusmetį, kai išvykome į kitą miestą ir turėjome pabėgėlių statusą. Grįžau, nes dukra Irina sunkiai pagimdė anūką, reikėjo jai padėti“, – paaiškino moteris.

Olia gyvena netoli aerouosto, prieš karą dirbo lėktuvus valančioje įmonėje. Dabar moteris dirba neoficialiai ir tik pusę dienos, nes neturi kam palikti sūnaus.

„Vaikas mokosi trečioje klasėje. Šiaip jis nėra baikštus, esame pripratę prie sprogimų, bet dabar, kai jų padaugėjo, išgirdęs griausmus glaudžiasi prie manęs, naktį kiša galvą po patalais“, – pasakojo moteris.

O. Strumyk prasitarė bijanti, kad rusai prasiverš pro Lipcus, priartės prie Charkivo ir mieste vėl kils toks pat pragaras, kaip karo pradžioje, kai žuvo daugybė žmonių ir buvo sugriauta begalė namų.

„Kai užvakar bomba atlėkė visai šalia mūsų, abu nuskuodėme į vonią. Stipriai apkabinau sūnų ir pravirkau – tyliai, kad tik Vadimas nesuprastų. Perduokite, jei galite, kad Europos valstybės paskubėtų siųsti tai, ko trūksta fronte. Tikiu, kad mūsų kariai Charkivo neatiduos ir jį gins net dantimis“, – pokalbį liūdnai užbaigė ukrainietė.

Eldoradas BUTRIMAS