Širdyje – „Dainų dainelės“ paliktas pėdsakas

Eglė MIČIULIENĖ

Birželio 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyks baigiamasis jubiliejinės, 50-osios, „Dainų dainelės“ 2024 m. konkurso laureatų koncertas. Jį žiūrėdama vilkaviškietė Rasa Laukaitienė prisimins ir savo vaikystės patirtį.

Kaskart suspurda širdis

„Pažiūriu „Dainų dainelę“, ir kiekvieną kartą širdis suspurda. Prisimenu, kaip kažkada jaučiausi pati. Žinoma, sunku lyginti tą laikmetį ir šiandienos „Dainų dainelę“. Daug kas buvo kitaip. Dabar vaikai į konkursą gali važiuoti lydimi šeimos narių, jausti jų palaikymą. Mūsų laikais artimieji nedalyvaudavo net laureatų koncerte, kuris, kaip ir dabar, vykdavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmuose. Negalėjome ir rengtis, kaip norime, visi būdavome su tamsiomis uniformomis. Mudvi su Ineta dėvėdavome baltas kojines iki kelių, tai mamos prisiūdavo prie jų kutus, kad būtų puošniau. O vienodų batų važiuodavome pirkti į Kaliningrado sritį“, – juokėsi R. Laukaitienė.

Ji išsaugojo mūsų laikraščio, tuometinės „Pergalės“, iškarpą, kurioje – prieš keturis dešimtmečius fotografo Romo Čėplos daryta dviejų besišypsančių mergaičių nuotrauka. Prie jos prierašas: „Dainų dainelės-84“ laureatės Vilkaviškio aštuonmetės mokyklos moksleivės Ineta Ilgūnaitė ir Rasa Paukštytė“. Moteris tebeturi ir nespalvotas didelio formato fotografijas iš konkurso Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje.

Tada Rasa buvo 11 metų. Konkursui jos ir I. Ilgūnaitės duetą rengė iš Kauno atvykdavusi muzikos mokytoja Dalia Barkauskaitė, anot R. Laukaitienės – visuomet pasitempusi, griežta, reikli.

Rasa ir Ineta buvo klasiokės. Abi – labai skirtingos: viena aukšta ilgaplaukė, kita mažutė, trumpais plaukais. Bet jų bendraamžiai iki šiol labiau prisimena ne mergaičių išvaizdą, o puikiai derėjusį duetą: į darnią melodiją susiliedavusius aukštą Inetos ir sodrų žemą Rasos balsus. Be šių dainininkių neapsieidavo joks didesnis mokyklos renginys.

Prizai – knyga ir saldainiai

1984-ųjų laureatų konkurse vilkaviškiečių duetas dainavo apie gamtą: paukščius, žuvis ir žvėris.

„Jie tarsi sako: „Žmonės, norim gyvent ir mes“, – porą eilučių sudainuoja pašnekovė. – Šiais lakais tai būtų gyvūnų teises ginanti daina. Mums, vienuolikmetėms mergaitėms, ji atrodė sudėtinga ir nelabai patraukli, bet atnešė sėkmę – tapome laureatėmis.“

Už šią dainą duetas buvo apdovanotas žurnalo „Mūsų gamta“ prizu – knyga apie Žuvinto rezervatą. Mergaitėms tai padarė begalo didelį įspūdį. Taip pat abi gavo po didelę dėžę saldainių.

Joje buvo kokie du kilogramai prabangių „Azalijos“, „Meškos šiaurėje“, „Ananasinių“ ir kitų panašių saldainių, kokie tais laikais buvo retas skanėstas. Tai buvo didžiulis prizas. Net ir pasibaigus saldumynams Rasa tą dėžę ilgai laikė kaip įspūdingą suvenyrą iš „Dainų dainelės“.

Po koncerto mažosios dainininkės tapo Vilkaviškio žvaigždutėmis.

„Juk gyvename provincijoje. Būdavo, eini gatve ir matai, kaip kažkas duria pirštu: „Va, šitą rodė per televizorių!“ Ta „Dainų dainelė“ tada atrodė kažkas nepaprasto. Mano šeimyna turėjo tik nespalvotą televizorių, tai per konkursus eidavo pas pažįstamus į kitą galą miesto stebėti koncertą per spalvoto vaizdo ekranus. Tėvai labai manimi didžiuodavosi!“ – pasakojo R. Laukaitienė.

Su daina apie Alvitą

„Dainų dainelės“ konkurse abi moksleivės dalyvavo ne vieną kartą. Rasa prisimena, kaip jau kitos mokytojos Vilijos Miesčionaitienės paruoštos 1986 m. konkurse jos atliko vilkaviškiečio Ričardo Makūno sukurtą „Dainą apie Alvitą“. Žodžius parašė kita vilkaviškietė, buvusi „Pergalės“, o vėliau „Santakos“ laikraščio korespondentė Birutė Pavlovienė.

„Tais metais važiavome su visu pritariančiu orkestru. Jautėmės jau drąsesnės, brandesnės, o dar su savo krašto autorių daina! Tiesa, tada tarp laureatų nepatekome“, – prisiminė pašnekovė.

Vėliau, 1988 m., merginos kartu su lietuvių kalbos mokytoju Algimantu Zeikumi važinėjo dainuoti Sąjūdžio renginiuose, dainavo patriotines dainas.

Tačiau ruošimasis konkursams bei koncertai reikalavo daug laiko. Be to, Rasa dar lankė ir muzikos mokyklą, mokėsi chorinio dainavimo ir dirigavimo.

„Mokytoja mane ragino studijuoti muziką, bet aš, matyt, buvau pavargusi nuo muzikinės, nes ją lankiau 7 metus. Visos draugės po mokyklos eidavo pramogauti, o aš turėdavau žygiuoti į muzikos mokyklą“, – pasakojo R. Laukaitienė.

Kita vertus, jaunoji dainininkė namuose turėdavo „scenos žmogaus“ privalumų. Jai pavydėdavo ir vyresnės seserys, nes per muzikos pamokas, repeticijas ir koncertus pagrandukei Rasai nebelikdavo laiko padėti prie namų ruošos.

Lemta būti su muzika

Savo gyvenimo tiesiogiai su muzika R. Laukaitienė nesusiejo: dabar ji Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje dirba direktoriaus pavaduotoja ugdymui ir istorijos mokytoja. Ir vis dėlto šiuo keliu ją palydėjo „Dainų dainelės“ konkursas.

„Baigusi mokslus pateikdama dokumentus studijoms įrašiau, kad dainavau „Dainų dainelėje“. Norėjau studijuoti kultūros vadybininko specialybę, bet skyriaus vedėjas pareiškė: „Ne ne! Tu, „Dainų dainelės“ dalyvė ir laureatė, privalai stoti į etninės kultūros pedagogo specialybę!“ Pasidaviau provokacijai ir pasukau tuo keliu“, – dėstė pašnekovė.

Ši specialybė glaudžiai susijusi su muzika, tad ją baigusi vilkaviškietė devynerius metus dirbo muzikos mokytoja tuometinėje Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Ten vedė ir etninės kultūros būrelį, mokė vaikus liaudies dainų bei tradicijų.

Tačiau norėdama praplėsti akiratį bei išsilavinimą jauna specialistė vėliau pabaigė ir istorijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete.

Dabar pedagogė muzikos jau nebedėsto, bet iki šiol nuo jos nėra atsiribojusi. Per renginius mokykloje R. Laukaitienę gali išgirsti ir grojant, ir dainuojant kartu su mokiniais.

„Visada galvojau, kad man duota būti su muzika. Manau, kad žmonės, kurie ją jaučia ir su ja gyvena, yra pozityvesni, nuoširdesni, gal net ir kalbėjimo maniera jų kitokia. Juk ne be reikalo sakoma: „Kalba – kaip dainuoja.“ Dainavimas manyje įspaudė gilius pėdsakus. Ne kartą buvau kviečiama dainuoti į chorus. Tas laikas dar neatėjo – per daug veiklos yra mokykloje, bet tikiu, kad jis ateis“, – kalbėjo R. Laukaitienė.

Beje, kaip pati pastebėjo, nuo jos veido visą pokalbį nedingo šypsena: „Dainų dainelės“ laikai širdyje visiems laikams paliko savo šilumą.