Maistas iš ūkininko tiesiai ant pirkėjo stalo: ar tai realu?

Andrius GRYGELAITIS

Tęsiasi iniciatyva Vilkaviškio rajone sukurti trumpųjų maisto tiekimo grandinių modelį, kuris padėtų sutrumpinti maisto kelią nuo gamintojų iki pirkėjų. Šįkart klausimu suinteresuotos grupės rinkosi Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centre (TVIC).

Kas iki šiol nuveikta?

Trumpųjų maisto tiekimo grandinių tema gvildenama jau ne pirmą sykį. Vilkaviškio TVIC vykusiame renginyje kalbėjusi Savivaldybės vicemerė Daiva Riklienė susirinkusiesiems papasakojo apie tai, kas nuveikta iki šiol.

O padaryta visai nemažai. Potencialūs rajono trumpųjų maisto tiekimo grandinių dalyviai pakvietė suinteresuotas puses į agroturą, kuriame savo gaminamą produkciją pristatė sūrininkas Vilmantas Navickas, žolininkė Jūratė Rutkauskienė, Vilkaviškio rajone veikiančių aliejinių, žirgynų, alpakų ūkio atstovai, įvairias edukacijas vedantys bendruomenių nariai. Apie trumpąsias maisto tiekimo grandines kalbėta ir Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos bei Žemės ūkio rūmų atstovų susitikime, vyko seminaras, skirtas skatinti elektroninę prekybą. Taip pat buvo inicijuotos diskusijos apie kooperatyvo steigimą arba klasterio tarp ūkininkų sudarymą, išanalizuotos galimos viešųjų pirkimų procedūros, surinkta informacija apie potencialų maisto poreikį rajono ugdymo įstaigose, Vilkaviškio ligoninėje bei Gudkaimio globos namuose.

D. Riklienė pasidžiaugė, kad neseniai iš vieno rajono ūkininko buvo gautas pasiūlymas išnuomoti tinkamas patalpas produkcijai sandėliuoti. Iki šiol tai buvo gana opus klausimas.

Vicemerė pripažino, kad nueitas išties nemažas kelias, tačiau, anot jos, sėkmė priklausys nuo to, ar atsiras asmuo, galintis apsiimti kuruoti visus procesus.

„Tikiu iniciatyvomis „iš apačios į viršų“. Taip kuriamos visos strategijos. Mes, Savivaldybės atstovai, galime visapusiškai padėti, patarpininkauti, tačiau iš ūkininkų ar verslininkų turi atsirasti lyderis, kuris imtų ir darytų. Mūsų žmonės iš kitų rajonų išsiskiria tuo, kad yra gerai viską pamatuojantys, pasveriantys, atsargūs. Ko gero, jiems dar trūksta tam tikrų garantijų, kad ryžtųsi imtis pokyčių. Būtina rasti būdų, kaip juos motyvuoti“, – svarstė D. Riklienė.

Nėra sąlygų

Vicemerei pritarė Vilkaviškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Arvydas Šlivinskas, išreiškęs nuomonę, kad nemaža dalis rajono žemdirbių šiuo metu turi savo rinkas ir jaučiasi pakankamai komfortabiliai. Jis svarstė, kad trumpąsias maisto tiekimo grandines rajone tikslingiausia būtų įgyvendinti daržovių bei uogų augintojams, tuo tarpu pieno ir mėsos sektoriuose jis sakė nematantis daug perspektyvų.

„Deja, kol kas Lietuvoje produkcijos augintojams nėra sudarytų sąlygų parduoti savo gaminius pigiai. Pavyzdžiui, aš auginu mėsinius galvijus. Jei norėčiau pats pardavinėti apdorotą mėsą, man vienas jautis pabrangtų daugiau nei tūkstančiu eurų. Vilkaviškyje neturime skerdyklos, tad gyvulius tenka vežti į Šakius, tuomet skerdieną pagal įstatymus privalo pasiimti tam tikros kitos įmonės, ją brandinti, pakuoti, įkainoti ir atlikti kitus būtinus darbus. Patiems ūkininkams to daryti neleidžiama, nors paruošti prekybai skirtus gaminius jie sugebėtų tikrai ne blogiau“, – kalbėjo A. Šlivinskas.

Siūlo apsispręsti

TVIC vykusioje diskusijoje apie tai, kaip išnaudoti regiono konkurencinį pranašumą, kalbėjo KISMET projekto, kurio pagrindinis tikslas yra keisti aplink Baltijos jūrą esančių miestų ir regionų dabartines nepalankias maisto sistemas į tvarias, koordinatorė Giedrė Ramanauskienė. Pristatydama vartotojų įpročių tyrimo rezultatus, ji pabrėžė, kad didžioji dalis pirkėjų mieliau apsiperka prekybos centruose, kuriuose vyrauja įvežtiniai produktai. Taip pat pirkėjai mažai dėmesio kreipia į produkcijos kokybę, o svarbiausiu prioritetu vis dar išlieka kaina.

Pranešėja teigė suprantanti, jog panašios tendencijos greičiausiai išliks ir ateityje, tačiau vylėsi, kad jos bent kiek keisis ūkininkų naudai. Šiuo metu tik 4 proc. Lietuvos žemdirbių parduoda daugiau kaip pusę savo produkcijos tiesiogiai vartotojams.

Renginyje viešėjusi Lietuvos ūkininkų, pardavėjų ir pirkėjų portalo „Kaimas į namus“ atstovė Karolina Datkūnienė susirinkusiesiems papasakojo apie šios elektroninės parduotuvės galimybes ir perspektyvas. Šiuo metu joje prekiauja trys mūsų rajono atstovai: Viktoras Jašinskas, Greta Melnikaitė bei Jolanta Šiugždienė.

UAB „Konsultus“ vadovas, rajono Tarybos narys Žilvinas Gelgota papasakojo apie Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencinės priemonės „Sumanieji kaimai“ strategiją ir kėlė klausimą, ar trumposios maisto tiekimo grandinės gali būti jos dalimi. Ž. Gelgota pabrėžė, kad yra nemažai galimybių ūkininkams gauti įvairią finansinę paramą. Jis teigė esantis pasiryžęs visiems norintiesiems padėti tai padaryti.

„Manau, jog artėjame prie tos akimirkos, kai turėsime priimti konkretų sprendimą, ar darome kažką, ar visgi dar nesame pasiruošę trumpųjų maisto tiekimo grandinių įgyvendinimui. Rajone turime daug perspektyvių produkcijos gamintojų, reikia tik pagalvoti, kaip juos suvesti su vartotojais. Privalome kaip nors motyvuoti ūkininkus ryžtis pokyčiams, kitaip ir liksime toje pačioje stadijoje“, – pabrėžė Ž. Gelgota.

Lietuva – brangi šalis?

Priežasčių, kodėl Lietuvoje iki šio nėra iki galo ištobulintas trumpųjų maisto tiekimo grandinių modelis, bandė ieškoti Seimo narys Algirdas Butkevičius. Jo teigimu, mūsų šalies gyventojai nelinkę keisti įpročių. Kaip pavyzdį jis pateikė faktą, kad per pastaruosius penkerius metus lietuviai praturtėjo kone dvigubai, tačiau jų investiciniai pasirinkimai beveik nepasikeitė. Kitaip tariant, žmonių finansinė padėtis gerėja, bet didžioji turto dalis lieka sukaupta „po pagalve“, neinvestuojant jos į pasyvias pajamas nešančius procesus.

„Lietuvos gyventojų investavimo tradicijas galima apibūdinti posakiu „Geriau žvirblis rankoje nei briedis girioje.“ Tarkime, skandinavai maždaug 13 proc. savo pajamų gauna iš investicijų grąžos. Tai reiškia, kad per metus jie pusantro mėnesio gali sau leisti atostogauti ir nieko neveikti. Tuo tarpu lietuviai beveik visus savo pinigus gauna dirbdami. Jie neturi tokios prabangos ilsėtis kaip skandinavai“, – lygino A. Butkevičius.

Jo turimais duomenimis, lietuviai maždaug 15 mlrd. eurų laiko banko sąskaitose ir tik 6 mlrd. – indėliuose. Dėl šios priežasties nemažą dalį pinigų tiesiog „suvalgo“ infliacija.

„Jei lietuviai kur nors ir investuoja, tai dažniausiai į nekilnojamąjį turtą. Lietuva yra pirmaujanti visoje Europoje pagal gyventojų, turinčių nekilnojamojo turto, dalį. Tuo pasigirti gali net 94 proc. tautiečių. Palyginti, Vokietijoje šis skaičius siekia tik 49 proc. Iš vienos pusės, tai nėra blogai, ypač vertinant dabartinę nestabilią geopolitinę padėtį.

Vis dėlto kitų tautų patirtis rodo, kad žmonės, kurie yra investavę į nekilnojamąjį turtą, yra labiau linkę rūpintis savo šalimi bei jos saugumu“, – kalbėjo Seimo narys.

Anot jo, visi šie faktai rodo, kad Lietuva tampa ne tik turtinga, bet ir brangia šalimi.