Gražvydas GAVĖNAS
akligatvis lange
akligatvio mėlynajam lange
prasiaučia žiedlapių pūgos…
prie sienos su maža tuščia skardine
gatvės dulkės švilpauja fūgas.
akligatvio fone šuo pakelia koją
ir amteli vienintelį kartą –
jog išsigandus migla per miestą nujoja
atmušusi aidą į gatvę užtvertą…
nors ir šalta šio vakaro nuotaika,
bet žiedlapių pūgos jau siaučia –
į langą atsimuša skaudžiai
ir rypauja rypauja graudžiai…
dar pasėdėsiu parimęs ant suolo,
vienintelio akligatvy draugo,
žiūrėsiu, kaip mėlynas langas siūbuoja
ir mano kaimynas kojines džiausto.
o vakaras toks, nors pasikarki,
dar varnos netikėlės ant stogo vis karksi –
gal paimti geriau butelį vyno
ir kojines džiaustyt padėti kaimynui…
akligatvio mėlyną langą reikia atverti
ir žiedlapių pūgą per langą išleisti –
galbūt ir akligatvy saulė užkliūtų
bei lango mėlynei dangų prisiūtų…
Agnė BRAZAITIENĖ
Aš surūkiau gal septynis aksomo šešėlius,
Kol su Radausko eilėmis šią naktį pakalbėjau,
Sėdėdama basa po žydinčia akacija,
Tylėjau aš, o jos lietum kalbėjo.
Naktis iš lėto dilo su mėnulio atspindžiu balutėse,
Kol pilkumoj asfalto dygo naujos dienos.
Tada atėjo rytas, nusirinkęs rūko marškinius,
Ir švelniai balto paukščio plunksna
Palietė mano drėgnas blakstienas.
Aš nuolat ieškau nieko nepametus,
Rausvus saulėtekius liūdna geriu.
Ir glostau tyloje kaip rainą katiną vienatvę,
Lėtai į kitą naktį nutipenančią,
Kartu su tavo šaltu nemyliu.
Elena DEREŠKEVIČIENĖ
Pavasariui
Saulės taurėse džiaugsmą išpilstę
Ir pagardinę meilės lašais,
Mes Pavasariui odę sudėjom,
Vainikuotą svajonių žiedais…
Iškaišytą berželių šakelėm…
Kaip kadais… Per šventas Sekmines…
Su putotais mažučiais upeliais,
Pribarstytais rasoto dangaus.
Mes Pavasariui širdį atvėrėm…
Dovanoję gražiausias eiles…
Lyg surašę širdy testamentą…
Išdalinom dalelę savęs…
Jovita GRAKAVINIENĖ
Brangus
Prie upelio mane suradai,
Ten žydėjo net vyšnios kaltai.
Saldūs jų gintariniai sakai,
Ir maniau, kad kitaip nebebus.
Visada su manim tu buvai,
Aš nelaukiau, tu nevėlavai,
Kai šventųjų paveikslai liūdnai
Guodė tylinčius sielos namus.
Saulė vieškelius tiesė ilgai,
Išsidraikė jaunystės plaukai…
Rugiuose paskandinti takai
Atpažįsta sugrįžusius mus.
Tu be garso kažką man sakai,
Šviečia sodas ir metai baltai.
Akyse išskaitau: „Tu buvai
Daugiažodis. Skausmingas. Brangus.“
Dalia SAKALAUSKIENĖ
Nupinsiu vainiką
Aš nupinsiu vainiką
Iš saulės ir vėjo,
Iš lietaus ir žaibų,
Iš nubudusio
Paukščio giesmės,
Iš jausmų,
Kur kadaise sau
Į širdį sudėjau,
Iš žodžių dainos,
Kur širdyse skambės.
Aš nupinsiu vainiką
Iš virpulio
Pirštų galiukuos,
Švelniai liečiantis odai,
Kada esam kartu,
Iš to ryto dangaus,
Kol jis dar neišbluko,
Tylaus šnaresio žodžių
Švelniai tariant „myliu“.
Aš nupinsiu vainiką
Iš dienų ir minučių,
Iš gyvenimo gijų
Visų atspalvių,
Ir net jeigu kada
Eidama skaudžiai klupsiu,
Jį erškėčių žiedais
Dar papuošt ketinu.
Šiltą vasaros naktį
Mėnesieną įpinsiu,
Rudens lapų pridėsiu
Ir šalnos sidabru
Nubučiuotų gėlių.
Aš įpinsiu ten viską,
Ką aplinkui regėsiu,
Ką jaučiu širdimi
Ir delnuose turiu.
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.