Ką mūsų kraštų bajorai kadaise laikė prabanga

Išskirtines pilietines ir politines teises Viduramžių ir Renesanso visuomenėje turėjusių bajorų gyvenimą dvaruose dažnai įsivaizduojame itin prabangų ir primenantį pasakas apie karalių rūmus. Vertinant tų laikų standartais, didikai buityje iš tiesų mėgavosi išskirtine prabanga, tačiau šiandien bajoriška prabanga mums skambėtų tikrai keistai.

Lova ir langai

„Visų pirma, bajorus nuo valstiečių skyrė turto kiekis: dauguma kilmingųjų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo toli gražu ne vieną dvarą, tarp kurių keliaudavo. Skyrėsi ir statinių dvare kiekis – pasiturintieji jų turėdavo kur kas daugiau. Vargingesnių bajorų dvarai primindavo valstiečių sodybas, tuo tarpu didikai išgalėdavo pasistatyti net tuo metu itin retus mūrinius namus, kuriuos apsupdavo ūkiniais pastatais, klėtimis ir net svečiams apsistoti skirtais statiniais“, – teigė Vilniaus universiteto dėstytoja, istorikė dr. Neringa Dambrauskaitė-Martinkėnė.

Nors bajorų namuose netrūko importinių baldų bei spalvingų audinių, kai kurie jų prabangos aspektai mums pasirodytų savaime suprantami net ir paprasčiausiuose namuose.

Bajorai leisdavo sau turėti stiklinius langus. Tai buvo labai reta, nes stiklas buvo brangus ir tikrai ne kiekvienam prieinamas. Valstiečių namuose langai dažniausiai būdavo aptraukiami oda, riebaluotu popieriumi ar drobe. Didele inovacija XVI amžiuje laikyta ir lova – ją turėdavo tik pasiturintys bajorai ir didikai. Didžiajai visuomenės daliai miegoti buvo įprasta ant plačių medinių suolų. Tik bajorų dvaruose galima buvo rasti ir tokių naujoviškų baldų, kaip spinta, indauja ir net kėdės su atlošais. Visa tai laikyta išskirtine prabanga.

Būta ir panašumų

„Pramogos, tokios, kaip medžioklė ar puotos, taip pat buvo tik bajorų privilegija, nes valstiečiai tiesiog neturėjo tam laiko – priklausomai nuo sezono ir gamtos sąlygų, jie nuolat dirbdavo, laisvas nuo darbo dienas skirdami asmeniniams buities ir žemės ūkio darbams“, – teigė istorikė dr. N. Dambrauskaitė-Martinkėnė.

Tarp senųjų laikų ir šiandienos būta ir panašumų: pavyzdžiui, nuo šiandieninių mažai skyrėsi tų laikų didikų puotos. Anais laikais, kaip ir dabar, bajorų dvaruose švenčių metu stalai lūždavo nuo skanėstų. Valgoma buvo daug. Ruošta mūsų kraštuose dažnai sutinkamos žuvies: silkės, karpio, upėtakio ir kitų. Taip pat didelę reikšmę turėjo mėsa – ne tik medžioklės grobis, bet ir ūkyje auginama jautiena, kalakutiena. Didikai taip pat mėgaudavosi šiandien kiek rečiau sutinkamais žąsų patiekalais. Turtingesnių bajorų puotose netrūkdavo ir jūros gėrybių: vėžių, moliuskų, taip pat – alkoholinių gėrimų.

Ramybė ir gamta

„Bajorai dvarus ir juos supančias žemes ne tik gaudavo iš Didžiojo kunigaikščio. Ten, kur teritorijos buvo laisvos, galėdavo juos ir pirkti. Renkantis vietą svarbiu kriterijumi tapdavo atstumas iki miesto, nes jame vykdavo prekyba, tad ten parduoti buvo gabenama visa dvaro produkcija. Itin svarbi mūsų didikams buvo ir gamta. Dvaro valdose turėti mišką, ežerą ar upę buvo svarbu dėl medienos, žuvies, tačiau taip pat – ir dėl emocinių aspektų. Gamta buvo laikoma sava, artima gyvenimo dalimi“, – bajorišką Renesanso realybę aiškino istorikė.

Ir šiais laikais dažnas tikru bajorišku gyvenimu laiko galimybę mėgautis buvimu šalia gamtos ir patogiu susisiekimu su miestu. Tai išliko nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.

Pagal pranešimą spaudai